besisukantys klaikieji paviršiai I

Kalno olose
jis laiko po karvę,
iš visų simbolių, reiškiančių nuotolį
jam šoka dienos skriestuvas.
Perveriu ir neturiu
kur dėti randus -
kam juos
atidėti?
Sukdamasi atgimstu
ant šlaito -
pasistatyti dangų ir žemę.
Dalies likutis
ir dalininko pirštas su žiedu
sienoje rašantis
Dievo graffiti -
o tada
iš visų jo olų
atsidaro
glamonių automaton
prišliejantys
klaikų dėmėtą paviršių,
paklaidas leidžiamas lynais.
O jis atsibunda -
žinantis ir nežinantis:
„Esu silpnas, lyg tavo
šalikelės, - sako,
neturiu rankų,
paslėptų, pasaugotų.
Esu šonas, išgijęs graižais,
nerasi kur eiti,
tik pro mane,
nes silpnesnis aš
už ganyklų šiaurę,
už glamonių automaton
prisukimą. „

2015 09 03 03: 17