Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 28 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







ISTORIJA YRA NIEKAS

- O kodėl jūs neliečiate istorijos? – Paklausiau aš, pridurdamas. – Ar ji jums neįdomi? Ar nesuprantama? Juk mes tiek daug kalbėjome apie visokius dalykus, ir man atrodo, kad tik istorija, jums yra savotiškas tabu?
Klausimas nuskambėjo neįprastoje mūsų diskusijos vietoje, bet ligoninės parkelyje, kur mes buvome visi trys išėję įkvėpti ne visai gryno miesto oro, nes anot Teisėjo sunkiųjų dalelių koncentracija ore pavasarį yra tokia, kad geriau būtų sėdėti už plastikinių langų, bet pavasaris taip traukia, kad geriau jau nesveikas oras, negu uždara palata, net jeigu ir Nr. 6.
Teisėjas nustojo lingavęs koją, dešinę, kurią buvo užsimetęs ant kairiosios ir ta savo poza mums demonstravo savo atsipalaidavimą, tokį labiau tinkantį kurortui, ne nervų skyriui, bet teikėsi pažvelgti į mane ir suvaidinti truputį nustebusį:
- O kas tave, jaunuoli, jaudina istorijoje?
- Viskas jaudina, juk praeitis, tai mūsų šaknys...
- Oi tik nereikia nieko sakyti apie šaknis. – Nutraukė mane dar labiau suirzęs.
- Kodėl?
- Todėl, kad tų šaknų pas mus aplamai nėra, nes labai mažai žmonių turi šaknis, nes „dirvožemis“ erdvės prasme, pas mus labai netinkamas šaknims.
- Beje, ne tik dabar, bet ir XIX amžiuje, mūsų istorijos tėvas Simonas Daukantas, ne vienam prakutusiam, ano meto moderniam naujajam lietuviui, padirbinėjo „šaknis“, suveikdamas bajorišką kilmę, kad anas gautų kokią nors išsvajotą pareigybę prie caro, kai sėdėjo archyve Peterburge. – Įsikišo į kalbą Prokuroras.
- Bet kodėl jūs iš karto apie nusikalstamas veikas? Negi dabar istorijoje nėra nekaltų personažų? – Pasipiktinau aš.
- Nėra. – Buvo kategoriškas Prokuroras.
- Visai, visai?
- Visiškai.
- Netgi Šventas Kazimieras?
- Netgi jis, juk jis neklausė tėvo, mažai rūpinosi savo tiesioginiu „darbu“, o daugiau meldėsi, o tėvų neklausyti, tai yra pažeisti vieną iš svarbiausių dekalogo punktų, nesuprantu kur tik žiūrėjo Velnio prokuroras, kai svarstė šventumo bylą, va kokia mintis apie tai.
Jeigu kokį žinai, tai jis yra išbalintas, jo praeitis yra suklastota, net Pranciškus apvogė savo tėvą, kažkada, jeigu nori žinoti.
Pasakysiu, jeigu nori ir globaliai – istorija – tai didelis nusikaltimas, netgi nesibaigiantis nusikaltimas, o kairuoliškai - trockistiškai, tai skambėtų kaip permanentinis nusikaltimas.
- Bet tada išeina...
- Niekas su ta istorija mums neišeina. – Nutraukė mane Teisėjas, tarsi prisiminęs, kad jis pradėjo man aiškinti, tai kas yra istorija. – Lietuvoje istoriją rašė visokie keistuoliai, nes jei mūsų „šimtinė“ – S. Daukantas tarkim, jo istorijų paskaitęs, gali velniai žino ką pagalvoti, arba, kad mus kažkas perdarė, arba tam istorikui – „bydiš“, nes mes jo pavaizduoti esame per daug piemeniškai – idiliški, angeliukai tiesiog žemėje. O kitas Teodoras Narbutas iš viso buvo kontūzytas per, bene, Napoleono karus, priklastojo istorinių šaltinių, kurių jam trūko jo istorinėms schemoms rašyti.
- Na, o šiandien?
- Šiandien kolega, niekas istorijų neberašo. – Čia jau Prokuroras pareiškė.
- Kaip tai neberašo? O Bumblauskas, o Gudavičius? O kiti? Jaunimas?
- Bumblausko istorija bro yra tokia pusiau žurnalistinė, tokia su sensacijų prieskoniu, o Gudavičius nieko dar neparašė, tik pirmą tomą, kaip ir Z. Ivinskis beje, jeigu nori.
- Nieko sau neparašė, tik pirmą tomą, bet kokį tomą parašė! – Puoliau ginti profesorių.
- Jaunimas eina iš paskos bet jau kitaip rašo, tuos pačius „tomus“, žiūrėkit kiek knygyne jau baltų istorijos tomų guli. – Tarsi nuobodžiaudamas pareiškė Teisėjas.
- Vadybininke, istorija – tai nėra tik sintetinės istorijos. Postmodernistinė istorija yra visai kitokia. – Įsikišo Prokuroras, nes jis pas mus buvo visų postmodernizmo sričių žinovas ir aiškintojas.
- Jūs aišku, Prokurore pasakysite, kad istorijos nėra, nes ji yra nusikaltimas? – Bandžiau ginti istoriją nuo galimo jos dekonstravimo.
- Istorija yra nusikaltimas modernistine samprata, o postmodernizme viskas yra paprasčiau, tai yra priešingai negu skelbia modernizmo adeptai.
Istorija yra net ne naratyvas, net ne tekstas ir net ne faktas.
- Tai kas tada yra ta istorija, kolega? – Dabar jau susidomėjo ir Teisėjas, dar pridurdamas. – Jeigu jau Dievas yra nežinia kas.
- Istorija yra niekas.
- Niekas? – Akivaizdžiai nustebo Teisėjas.
- Niekas visai? – Nustebau ir aš.
- Ne, ne niekas visai, o niekas, nes tik niekas ir niekas daugiau gali būti niekas. Niekas kaip toks jeigu norite, va.
- Pala, pala, jeigu istorija yra niekas, tai praeities tada iš viso nėra?
- Nėra. – Atsakė jis Teisėjui.
- Tai ką tada kuria istorikai? – Klausiau aš.
- Nieką.
- Tai tada istorikai nereikalingi, kaip ir visa istorija?
- Visas esi teisus Vadybininke, nes istorija yra pati postmodernistiškiausia, jeigu norite mokslo šaka iš modernizme kaip tokių atsiradusių.
- Tai ne filosofija, sukūrusi postmodernizmą? – Nenorėjo sutikti Teisėjas.
- Ne, nes istorija visais laikais dekonstravo praeitį, tai yra praeitį visada pritemdavo ir pritempia, kaip ir dabar beje, kaip kokias smunkančias laiko kelnes, prie dabarties. Jeigu norite, tai Marksas ir Engelsas buvo patys didžiausieji postmodernizmo pradininkai pasaulyje, pareiškę, kad pasaulio nereikia aiškinti, ji reikia keisti, tai yra dekonstruoti, taškas.
- Pateikite pavyzdį, sunku taip abstrakčiai mano protui suvokti ką jūs sakote, iki Markso su Engelsu aš dar nepriaugęs esu matyt? – Maldavau Prokurorą.
- Prašau, pats lengviausias - tai yra valstybinė šventė – liepos 6 – oji. – Jeigu imti mūsų šalies istorikų veiklas.
- Taigi ji, paskaičiuota, apskaičiuota, išmatuota devynis kartus.
- Gerbiamas Teisėjau, jokia Mindaugo karūnacijos data nėra nurodyta šaltiniuose.
- Na ir kas, to pačio Švento Brunono nužudymo datų yra daugybė, kaip ir metų, beje, kada tas aktas yra atliktas.
- Tai būtent, o čia nėra, čia nėra iš ko rinktis, todėl ji dekonstruota, pritempta.
- Na bet negi visa valstybė imtų švęsti... – Nenorėjau kažkaip su tuo sutikti.
- Bet švenčia, nes valstybė ir tauta juk irgi postmodernistinės yra, todėl supranta tą visą bajarį.
Liepos 6-oji yra jeigu norite vasario 16-osios pastišas.
Pagaliau, ar to meto lietuviai savaitės dienas skaičiavo kaip krikščionys? O žinant diktatorišką Mindaugo būdą, jis galėjo pasakyti, kada jį reikia karūnuoti ir buvo karūnuotas tada kada pasakė, visai nebūtinai sekmadienį, o gal pirmadienį, kaip kad žydai daro savo vestuves.
Niekas juk nieko nežino, tai tik spėjimai... bajariai.
- Nenorime Prokurore, nes jūs kažkaip tą mūsų lietuvybę visais būdais maišote, kad beveik jos ir nelieka. – Atrodė, kad Teisėjas net pyktelejo, nors iš tiesų tai jis vaidino, šypsodamasis puse lūpų, nes jam labai patiko Prokuroro minties eiga.
- O taigi jūsų profesorius, dekonstravęs liepos 6-ąją, taip kaip ir jūs sako, kad Lietuvoje lietuvių nėra yra tik lietuviakalbiai rusai, kaip anglakalbiai airiai ar kokie vokiečiakalbiai kamerūniečiai.
- Ne, tai kolega iš viso betrūksta tame kontekste, kad pacituotumėte M. Suslovą ir pasakytumėte, kad jo pranašystė išsipildė?
- Ne, kolega Teisėjau, jis buvo neteisus, nes jau tada lietuvių nebuvo likę, o tik natio lithuaniae, o pabaigą prisidursite patys.
- Nieko nesuprantu, tai ar aš esu rusas, ar lenkas, kaip mano senelė sako, nei velnias, nei gegutė. – Sėdėjau visas visai ne dirbtinai suglumęs, klausydamas ir savom ausim netikėdamas tuo, į ką pavirto mano pradėta diskusija, apie istoriją, kurią galvojau suprantu ir žinau pakankamai gerai.
- Užtaigi, jaunuoli, istorija yra man toks dalykas, apie kurį aš nenoriu nieko kalbėti ir sakau, kad  istorija yra niekas, nes niekas nežino, kas ji yra. – Pareiškė prokuroriškai – kategoriškai Prokuroras.
- Tai istorijos nesuklastosi vadinasi, nes kiek tu nori nieką gali klastoti, vis tiek galų gale gausis tas pats niekas. – Palingavo galvą Teisėjas, pridurdamas. – Gal eikime į palatą, nes pavasario oras mums neleidžia juo pasidžiaugti, taip kaip galėtų tai daryti sveiki žmonės.
Mes nuo jos ištarmės nusikvatojome.
Prokuroras matyt kažką dar prisiminė nepasakęs:
- Dar minutėlę kolegos, aš tik noriu pridurti, kad lietuviai visada tokie buvo savo istorijos atžvilgiu. Nežinau ar pamenate, ar ne, bet tarpukariu mes turėjom dar vieną šventę, atrodo rugsėjo 8-ąją, jei gerai pamenu datą. Mes šventėme neįvykusią Vytauto Didžiojo karūnacijos dieną! Tik pagalvokime ką šventėme?! Ką garbinome?! – Pakankamai garsiai teigė ir klausė mūsų Prokuroras, o matydamas, kad mes tylime, dar pridūrė, bet jau tyliau. – Dėl to mes didvyrius turime tuos kurie ko nors nepadarė – Pilėnų gynėjus, lakūnus ir panašiai.
- Aš dabar kolegos, žinote ką pagalvojau? – Nusijuokė Teisėjas.
- Ką? – Duetu paklausėme jo su Prokuroru.
- Kaip čia mes dabar sovietmečiu nešventėme rugpjūčio 12-osios, šalia ten visų gruodžio švenčių?
- O kas čia per diena tokia? – Susidomėjau aš.
- Vorsklos pralaimėjimas.
- Kodėl tai turėjo būti sovietmečio šventė? – Susidomėjo jau ir Prokuroras nežinodamas minties eigos pas Teisėją.
- Todėl, kad jo metu žuvo didelė dalis Lietuvos valdančiojo elito – kunigaikščių ir aplamai didikų, taigi išnaudotojų, feodalų klasė. Jeigu būčiau anuomet taip galvojęs, kaip dabar, būčiau parašęs laišką pačiam A. Sniečkui, arba bent jau L. Šepečiui su tokiu pasiūlymu.
Mes smagiai nusijuokėme, o Prokuroras grįžo prie minties apie pavasarį, pareikšdamas:
- Ne, einam greičiau į savo palatą, tegu nors ir Nr. 6, bet mes ten atrodo kalbame protingiau, labiau postmodernistiškiau.
- Aha, čia mažiau postmodernistinis pavasaris. – Pritariau aš.
- Pavasario nėra, nes mes sergame jo metu ar jame, jis yra tik liudytojas mūsų sirgimo byloje. – Paskelbė stodamasis Prokuroras
- Aha, nepakaltinamas liudytojas, o bylą teks sustabdyti, nes jos šaknys arba priežastys jau yra istorija, o tai reiškia, kad yra niekas. – Konstatavo Teisėjas, o man liko uždainuoti Trio balsu:
- Aha, aha, aha, o tai reiškia, kad ir mes esame nepakaltinami. – Ir visi smagiai nusijuokėm, atkreipdami į save kitų ligonių dėmesį, o kai kurių net piktus žvilgsnius, matyt sunkesnių už mus, kurie dar negalėjo juoktis, nes neturėjo artimiausioje perspektyvoje išgijimo galimybės, arba buvo praradę viltį.
2015-10-06 09:09
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-06 12:19
corinthian
Istoriją rašoma smiliumi ant uolos, kaip grafitti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-06 10:22
agricola
nu Genrikas gal nebuvo didis istorikas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-06 10:08
Pranas
Nu perskaičiau, sakyčiau, nenuvijęs  šypsenos nuo ūsų. Tikiuosi, kad dar kurį kartą perskaitysiu. Bet jei ir ne, vistiek buvo smagu. Šį kartą  net ir pavardes išgirsti. Jos priklauso labiau man žinomai publikai. Buvau  nusiteikęs ir Zimano pavardę išgirsti.
Būk!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą