Stiklinis ežeras, atspindintis dangų bei pakrantės medžius,
ir tobula rudens akustika, išryškinanti šoktelėjusios žuvies
tekštelėjimą ar šuns lojimą iš tolimo kaimo. Gamta miršta,
tačiau kaip gera būti gyvam ir jausti grožio blyksnių turtus.
Manyje esantis Praamžis atpažįsta savo pėdsakus gamtoje
ir liūdname rudens peizaže gimsta metafizinis džiaugsmas
dėl to, kad esama sukurto pasaulio ir aš galiu klajoti po jį.
Koks išryškėja kontrastas, kai prisimeni šias pakrantes
gaivalingą vasarą ir jas lygini dabar, rudenį: nendrės
styro sudžiuvusios ir be gyvybės, o vasarą, kaitinant saulei,
vandens lelijos varžėsi viena su kita, kuri bus gražiausia.
Bet štai kur stebuklas: pasiiręs valtimi pusšimtį metrų,
išvysti dvi sniego baltumo gulbes, plaukiančias prie nendrių.
Nuostaba ir mano darbo alegorija, sekant Pirmapradžio ženklus.
Mes matome daiktus, bet anapus jų tvinkčioja gilesnė
tikrovė, verčianti pasaulį būti tokiu, koks jis yra.
O kartais gelmė ir paviršius sutampa ir tada peizažas
pražysta baltomis vandens lelijomis arba gulbėmis,
sakydamas, kad eini teisingu keliu ir galbūt tavo darbas
turi prasmę, bandant susekti gelmenų ženklus ir juos,
naudojant žodyno ir gramatikos paletę, paversti eilėmis.
Jei vasara Van Gogho metas, kai daiktai nutapyti tirštais
potėpiais, tai rudenį tapo subtilus Da Vinčio teptukas,
kai spalvų pustoniai persidengia, kurdami niuancuotą
atmosferą, todėl priimk rudens spalvų sakramentą
ir šlovink buvimą, kai gamta apimta subtilaus mirimo,
ir pasižiūrėjęs į švelnių spalvų mozaikos peizažą, padėkok
Kūrėją, kad sukūrė persiliejančiom spalvom nutapytą rudenį.