Šiąnakt vakaras apskrito stalo apakintas
Atsirėmęs į dangų alkūnėmis mąsto
Nesupranta kodėl juk tiek metų nebekintąs
O naktis kai ateina paklausia vis - „ Kas tu? „
Į kalbas žvaigždėmis pasipuošus neina
Tik stipriau ir plačiau stalui liepia šypsotis
Vėjo balsą kinkydama traukia sau dainą
Jai nerūpi kaip vakaras miręs atrodys
Švelniai paslepiu delnu mėnulį ant lango
Mano veidas paniuręs truputį nublanksta
Taip klajoklis tik vakaras vienas aplanko
Nors nemato bet ištaria “Ačiū“ iš anksto