Ant mėšlyno pastatytas
šis pasaulis ir musėlės visokios
ir tai, ką ištarti būtų gėda.
tą gėda pamilau.
mėšle lig kelių įsibridus
aš glostau galvą jai
šešėlis krenta ant įkaitusios medienos-
vasarnamio likučiai.
ir prisimink ką mudvi
ten palikom- tą karštą vasarą:
pramynėm dilgėlių takelį,
basom po šlapią žolę
kėlėm saulę, mikdėme mėnulį
ragavome ir degustavom
syvus (tavieji man labiau patiko),
gauromečiu nuklojome palanges,
vėdinom patalus
nuo prakaito ir meilės dulkių
išdažėm sienas- raudonai,
senas lentas išpaišėme
gėlytėmis- kad miela būtų grįžt...
ir varną Albertiną šėrėm kriaušėm,
pameni? Kurias vėliau
uogiene pavertėm, patiko?
prinokę skruostai
virtę obuoliais, po mėnesienos šypsena,
šešėlių karas ant tarybinių tapetų...
užuolaidas sudeginom-
ir naktį žvaigždės
mesdavo delnus į kambarį.
vasarnamis..
po mano kojų
ant mėšlyno
pasaulis pastatytas.
Jos galva ant mano kelių
Trys šešėliai.