Marduko ir Ištaros mur mur

Pražiodytus kūnus apleidžia vėlės
Išpampstant saulei, džiūnant vandenynams
Laikui tarp pirštų noriai virstant smėliu
Vėl šypsausi seniems prisiminimams

Be žodžių vienas kitą žvilgsniais lydim
Bevalis ilgesys į sielą spengia
Ugnis nuo kūno drabužius nulydo
Dar niekad nebuvau toks apsirengęs

Nelieka norų - žvaigždės ima kristi
O mes tarsi kvailiai viršūnėn bėgam
Ir meldžiame daugiau nebepaklysti

Deglai prigęsę nuo mūsų tamsą gina
Nusigrežiu tolyn - tavęs nelieka
Tik nuotrauka bevertė (j) piniginėj