Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







PULSO TIKRINIMAS. POLITIKA

Kadangi sekančios dienos debatų tema buvo žinoma, tai reikėjo sulaukti to rytojaus.
Diskusija turėjo būti dar rimtesnė negu skirta futbolui ar krepšiniui, nes politika yra toks dalykas, kad ją „išmano“ visi, nuo tarpuvartės bomžo iki vyskupo ar muitininko jeigu norite, išskyrus žinoma pačius politikus.
Taip, taip, visi žino kaip žaisti krepšinį, bet paduok kuriam nors žinovui kamuolį, išleisk į aikštelę ir žiūrėk įsimes į savo krepšį, arba sužingsniuos, nesuprasdamas, kad žmogus su kamuoliu ne šiaip sau bumbsi juo į grindis kada panorėjęs, o tam tikru ritmu, todėl kiti čia įžvelgia grožį, meną, filosofiją, ar net religiją, tik jau ne smagų pasibėgiojimą, pažaidimą...
Pasirodžiusi nauja slaugytoja vos nesujaukė mūsų planų, nes buvo nauja, o tai jau didelis argumentas, be to jauna, o tai reiškia, kad chalatėlis toks trumputis ir dar viršuje prasegtas, kad Prokuroras pareiškė apie didėjantį pulsą, o Teisėjas pareiškė:
- Kolegos, politikoje ir yra svarbiausia – pulsas.
- Gal ir kitose srityse tas pulsas yra ne mažiau svarbus. – Bandžiau užginčyti Teisėją.
- Ne, gerbiamas Vadybininke iš didžiosios  ir nervininke iš mažosios raidės. Politikoje viskas prasideda nuo tvinkčiojimo.
Kiekviena partija yra tarsi votis ant tautos kūno, kuri patvinkčioja, patvinkčioja pulso dažniu ir pratrūksta, išmesdama šiapus horizonto, kaip sako didis mąstytojas, be jokios užpakalinės mano minties, Arvydas Šliogeris, mums paprastiems mirtingiesiems, problemų ir politikų smarvės.
Be politinių partijų mes tiesiog nežinotume, kas mumyse tūno, juk politikai, tai ekshibicionistai, jie mums turi rodytis tokie, kokiais juos mamos pagimdė ir rodydamiesi turi slėpti savo trūkumus arba pateikti juos kaip privalumus.
- Pavyzdžiui? – Įsiterpė Prokuroras.
- Taip, pavyzdžiui. – Išdidžiai pritariau aš.
- Prašau. Išlenda koks nors politikas į viešąją erdvę ir ką mes matom? Mes matom, kad jis yra protingas, gražus, dieviškas, tiesiog sutvertas mus valdyti, bet mums tokio nereikia, jau tik ne tai.
Bet jis pasako, kad mes nusipelnėme gyventi geriau, arba, kad geriau gyvensime po 1111 dienų, arba paragina veikti kartu, pasako, kad tvarka bus, arba šelmis sako būkime labiau lietuviai, darykime proveržį.
Juk matai, kad jis nėra protingas, gražus ar dieviškas, bet yra toks kaip tavo kaimynas, kad jis daugiau niekam gal ir netinkamas tik afrodiziakų skleidimui, tuščių lozungų, kuriuos ne pats sukūrė kartojimui ir tu už jį visa galva, kiši savo „biuliotenį“ į urną, apvaisini jį valdžios legitimumu, tą iš voties išsprūdusį pūlinį ir galvoji jau atsikratei juo bent jau iki kitų rinkimų. Tu galvoji nugalėjai. O iš tikrųjų, tave apgavo jo įvaizdis.
Tu nenori, kad tave apgaudinėtų protingesnis už tave, nes tada jausies dvigubai durnai, pirma, kad esi durnas, antra, kad tave taip lengva durninti.
- O kuo čia dėtas pulsas? – Nesupratau to viso išvedžiojimo esmės, nors iš tikrųjų viską puikiai supratau, todėl Teisėjas iškilmingai pareiškė:
- Štai mūsų Vadybininkas jau elgiasi kaip eilinis statistinis rinkėjas atėjęs į rinkimus. Jis supranta, kad yra mulkinamas, bet apsimeta, kad nesupranta.
Pulso jutimas, Vadybininke, yra tame, kad reikia neapsirikti, nes jeigu tik išsirinksi protingesnį – tai tuoj pat prarasi vieną iš svarbiausių rinkėjo pareigų – piktinimąsi valdžia.
- Kaip čia dabar taip prarasi? – Nustebo jau ir Prokuroras.
- O taip, kad rinkėjas bijo, jog išsirinkus protingesnę valdžią, jie nebesupras esąs apgaudinėjamas ir susidarys iliuzija, kad valdžia yra gera. Ir tokiu būdu nustos veikti priešrinkiminis principas, kad renkiesi iš blogo ir blogesnio, o su tokio suvokimo praradimu, juk yra tiesiamas kelias į tironiją, ar ne taip mus mokė Platonas su Aristoteliu?
Mudu su Prokuroru kaip kokie Platonas su Aristoteliu sėdėjom tylėdami ir neatsiliepdami, nes šiuo atveju ko gero akivaizdi ir demaskuojanti tiesa gildė mums mūsų surambėjusią postmodernistinę sąžinę.
- Kolega, savo negailestingu demaskavimu ir badymu į sąžinę, jūs mums pabloginsite ir taip ne kokią mūsų psichinę būklę. Kur yra žaismingasis postmodernistinis pastišas? Jūsų argumentai yra, švelniai tariant ne tik, kad ne modernistiniai, bet netgi labiau antikiniai. – Papriekaištavo Prokuroras.
- Tai jūs norite postmodernistinio politikos demaskavimo, atsiprašau dekonstravimo?
- Taip. – Atsakiau aš.
- Taip, nes to reikalauja epocha, kurioje mes gyvename. – Papildė mane Prokuroras.
- Gerai. Kadangi mes jau visi sutarėme, kad gyvename tokioje epochoje ir į viską žiūrime per postmodernistinius akinius, tai aš jums štai ką pasakysiu. – Padarė pasakęs tai pauzę Teisėjas, matyt pagal visas retorikos mokslo taisykles, o mes sutartinai klapsėjome akimis, laukdami pranašystės:
- Politikoje svarbiausia yra pulsas. – Pakėlė ranką nutildydamas mūsų beatsiveriančias burnas. – Tik skirtingai negu modernistiniame diskurse ar antikiniame, kai patvilkčiojus iš visuomenės organizmo, kaip jau sutarėme išeina tie politiniai pūliai... tai postmodernistiniam politikui svarbiausia yra neužčiuopti pulso, nes dabar visa politika prasideda kai rinkėjas yra miręs arba komoje. Politiko tikslas yra privesti rinkėją prie urnos tokioje bepulsėje būsenoje, kad jis pasielgtų taip kaip pasižadėjo mirties akivaizdoje – per rinkiminę kampaniją, kada jam buvo tiek pripumpuota modifikuotų minčių, pagardintų E621 ir kitokiais politiniais stalo pagardais, kad tik miręs jis gali atlikti tą apvaisinantį legitimacijos aktą.
Štai kodėl, kaip bežiūrėsi, politikoje svarbiausia yra pulsas.
- Tai ką daryti su demokratija? – Nevilties kupinu balsu, kaip Otelas pasmaugęs Dezdemoną, paklausiau Teisėjo.
- Eidamas prie urnos pasitikrinki pulsą, Jeigu jį užčiuopsi, tu esi nenugalėtas.
- Bet, - įsikišo Prokuroras, - išsirinksi protingesnį ir...
Mano akys pasidarė panašios į veršiuko, o žvilgsnis lakstė nuo Teisėjo prie Prokuroro ir atsakymo į klausimą nebuvo jokio, nes politika buvo visiškai dekonstruota, taip dekonstruota, kad jos ir neliko, likau aš menamai einantis link urnos su hamletišku klausimu gyvas ar negyvas aš?
2015-10-02 09:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-10-03 11:00
Pranas
Taip, mano galva geriau ir už anuos du - futbolą ir krepšį. tačiau noriu  štai ką pasakyti. Ir tai ne jokis priekaištas, tačiau kad tave gerai, protingai perskaitytum, reikia  būti daug  daug ką prieš tave perskaičiusiam. Tarkim, Ničę, tarkim, Hėgelį, tarkim Šventąjį  raštą, tarkim, Josifą Staliną,  Čerčelį. Kitaip tariant, savo „pažįstamais“ mane gerokai aplenki.
5
Būk drūtas!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą