Ruduo spalvotas beldžiasi į širdį:
Sparnu pamoja, paukščio plunksną meta.
Sakyk, ir tu kodėl nuo vėjo virpi?
Sakyk, kodėl jauties praradęs žadą?
Žiūriu į orų klevą rudenio,
Kasdien lapus čežena vėjo letenos
Ir keistą jausmą praradimo budina,
Ir keistą norą atradimo žadina.
Šalna pakanda – saulė atgaivina
Lapelį trapų medžio rudeninio.
Praeidama žvalgausi, vėl ant tako
Kiek daug nukrito, kiek bateliais minam.
Ruduo ruduo, jaučiuosi tarsi lapas,
Plevenantis ant iškilios viršūnės.
Širdis krūtinėj vis nerimsta – plakas,
Ir šiurpuliukai varsto mano kūną.
2015-10-08 10:21
jaučiuosi kaip tas lapas tai labai jau sava... :)
2015-10-01 18:43
Miltai su vandeniu ir trupučiuku cukraus - minkyta minkyta, šioks toks blynas gavosi, lapais atsiduoda :) 2
2015-10-01 12:03
Pirma eilutė su klaida.
Beldžiasi širdin
Beldžiasi į širdį
2015-10-01 11:45
,,jaučiuos tarsi lapas,plevenantis ant iškilios viršūnės" -
taikli metafora
Gražu.
2015-10-01 10:47
Kažkoks išsibarstęs tas ruduo (ar autorius).
2015-10-01 00:37
Paprastai, bet mielai skaitosi.. Kad ne tas trečias posmelis, kur rimas ilsisi, tai būtų visai neblogai...
2015-10-01 00:16
Žiūriu niūrus į klevą
Kodėl vėl nusilapinęs
Ant žemės geltonuoja
Jau 100x mačiau
Kaip viskas vyksta
Vistiek stebėtis nenustoju