Užrašė data: 1994-01-15

Iš Radijo karietos montažų

Štai ir prasideda
Kas jau galėję būt praėję,
Jeigu ne įtaiga erdvės.
Armoniką nukėlęs nuo peties
Nusišypsojo Jotas atsargiai
It pabijodamas dantis pamesti.
– Dzieduli, - ištarė – gal net ir nežinai,
Jog gyveni tu dieviškai gerai.
Sunku prieš tokią erdvę  atsispirti dvasiai,
Materijai gi gal... netgi labiau.
Ir vis dėlto...

– Ir vis dėlto, dzieduli, –
Paskubėjo raidė B
(Ji jau įpratusi būti pirma
Ir, Dieve gink, nepaskutinė), –
Ne visuomet  geriausia, kur esi,
Dažnai geriau – kur būta.
Štai atsimink, kaip suskamba varpelis,
Kai būdavo į sceną išeinu:
Dzin din, dzin din, dzin din...
Vaidintoją norėjau savyje turėti
Ir noriu, žinoma,
Bet juk, dzieduli, pats žinai,
Kiek nemažai  jau išbarstyta  laiko
Kai aš dar vis tik įžanga artistės.

O raidė A
Tarytum motina 
Su rankomis kažkuo užimtomis,
Bet ne todėl, kad jos ne tuščios būtų…
Kadaise išnešiojus tryliką vaikų,
Ką  bepaimtų,
Ima kaip iš lopšio.
– Dzieduli, - tarė ji, –
Net  ir kalnai čia
Kaip žolelė auga:
Kai reikia – begalybėje sutilpt nemoka,
Kai reikia – ir ant delno telpa.
O tai, ką savyje jaučiu,
Man į karietą panašu.
Be kontūrų, ištirpus erdvėje
Ir vis dėlto, kaip ir anksčiau,
Vežėjas jos  botagą laiko.
O žirgas  Ygaga?  Jis irgi čia,
Tik mes dar vis nuo jo toli
Neišsibudinę tikrovėje, kuri
Bent jau ne taip kaip vakar šviečia.
Ak, Dieve, budink mus,
Kad  į rankas, į žodį, erdvę šitą
Išauštume, kaip aušta rytas,
Įsišviečia gyvenimo būtis į dieną
Su kontūrais materijos ligi be pabaigos
Ir...

– Ir paklausykite manęs, - 
Vėl tarė raidė Bė, –
Aš aktorė ir mano pareiga
Išaušti  Dvasioje iki pat  Dievo.
Ar žinot, kaip atrodėm kažkada?
Paklausit – kaip?
Tad  leisiu sau pabūti vežiku
Minutei, kitai iš anų laikų.
----------------------------------
Tada  žiema.  Viduržemis.
Ir sausis žibina penkioliktąją dieną,
O kad sekmadienis,
Tai žmonės  į bažnyčias eina,
Ir netikėtai virš galvų galingas paukščių klyksmas.
Ir šaukia jie kas moka kaip.
Gegulė  ku kū, ku kū
Čiru viru, - gieda  vyturys,
Ir varnas Golius: kar,  kar,  kar...
Jų daug, netgi daugiau
Negu žiema talpina.
Bet vėlgi, Dieve, leiski atsibusti:
Tų metų aną diena 
Į pirmą kartą išvažiavo karieta.

– O  metai?

– Ak, metai...
Paskaičiuokime lig dešimties.
Daugiau nereikia,
Kad milijardą ir daugiau išmoktume skaičiuoti
Dzieduli, savo žodį  tark.
Kad ir proza.
Svarbiausia, kad ištartum taip, kaip buvę.

Ir ištariau, bet taip,
Nelyg ne raidei Bė paklusęs,
O savo  trupinėliui, nubertam kažkur –
Galbūt po kojomis, gal truputį toliau,
Bet ištariau lyg sau, lyg  sau...
Nors  ir  šiandieną nežinau,
Iš kur išmokusi artistė būti manimi.

O matai  aiškūs, jie neišsišvaistė,
Kaip kad ir skaičiai iki dešimties:
Vienas.
Devyni.
Ir dar tie pats devyni.
Net nesvarbu, kur dėsite – į dešinę ar kairę.
Jis kaip kareivis –
Svarbiausia užduoti atlikti,
O iš paskos jam seka keturi..

Tylėdama ir atsargi
Ant mano užmerktų akių vokų,
Užraše raide Bė
Karietoje pirmos kelionės datą:
1994 sausio 15