Harė išgirdo visai adekvačiai, ir net svetimą išgirdo stilių vos ne atbulą, – glaukomos nė kvapo. O neteko anksčiau girdėti, kad svogūnai nuo glaukomos gydo.
Žinoma, nesutinku su tictacu: jokio reikalo nei noro nėra „tempti“ prie Šekspyro, ir nei jis vienas, nei su Petrarka nėr vieninteliai soneto korifėjai, ir soneto principas dar daug kur menuose pasireiškia. Algmar labiau domisi soneto modifikacija ir gyvumu, negu klasikinės formos smulkmenų kartojimu, t. y., suknelė ne vien senybinė, o įvairių fasonų būna daili, bet svarbiausia – panelė.
Perėjimas į gaubiamąjį rimą pagrįstas – žymi perėjimą į atvirą mažorą. Tą patį rodo ir ritmo pasikeitimas kodoje.
Kažkodėl tictacui praslydo „senas vynas“? Koncentruotame eilėraštyje šis štampas puikiai veikia: iškart nušviečia ištisą sieną parodos paveikslėlių. Gal tictacas vis tik pastebėjo, kad „atsiminimų senas vynas“ – pakankamai šviežias.
Taip pat lietuviškas pasakymas su 2x „iš“ – silpniau kalbą bejaučiančiam gali kliūti. Bet neužkliuvo.
Aukštesnis balas būtų išryškinęs kritiko įžvalgumą. Bet reikia ir tuo tik džiaugtis, juk eilėraštukas griežtai kertasi su NIHILCINIK ideologija.
O jau Džinso... nebežinota, kaip papeikti...
Apie savo sampratą, labiau dėl modifikacijų, ir apie bendrai priimtus požiūrius esu net daug rašęs:
http://www.rasyk.lt/kuriniai/190557.html
http://www.rasyk.lt/kuriniai/190672.html
proskyna tarp praeities ir dabarties. Proskyna, pro kurią praeitis skverbiasi į dabartį. Kas buvo ir kas yra susiejami ilgesiu,prisiminimais(Perdien jų seną vyną Sugėrė dabartis). Ir - sakai: skaidrus, klampus, gydantis , kvepiantis jų būvis, kaip vidiniai resursai, turtas... Šmėsteli mintis - rinkti sakus:)"Seno kelmo" saulėta gaida. Gyvas ir viltingai ramus kalbėjimas. Sėkmės
Na nelabai man patiko kai sonetuke rimas dviejose strofose kryžminis o vienoje gaubiamasis (nešekspyriška kažkaip :)) , nesunku juk buvo pritempti , pvz:
Sakai ant stuobrio stingsta, Kai kyla rūkai širmi O ilgesys lai grimzta. Prakvipęs pušimi ... ar kaip kitaip :)