barista
laužo liepsną kanklėm sugroja
besibastant garuojančiam kvapui
drėgną tylą žarijos apsiavę
ritas skardžiu upelio verpetuos
pasitikę slenksčius virsta laumėm
pušies spyglys taip tiesiai į lūpas
nevienodais sūrumais kraujo
ir skirtingom porcijom rūko