rugsėjui besibaigiant
avelės danguje pavirsta
migla. mintimi mano.
neužmingant skaičiuoti padeda,
kiekvieną tavo išlyto lietaus
balsę atsimušusią zemėn.
nesipiešia, nesirašo, nesigyvena...
kodėl klausi?
kasryt apsinuoginu,
kad neužmirščiau, kaip
beprasmiškai iš proto
kraustosi laikas.
stebiu aukščius, vėliau save
išskrendantį grindiniu į tolius.
mano išsitaršiusi Hidrų plaukuosena
bando paguosti.
tuščios kalbos neguodžia, kai vienintelė
išvada - gimti iš naujo kitu.
... nebūti ten, kur esu.
kartais, rodos, jog kūnas,
tai balastas, jei jo nebūtų...
būčiau bet kuo. nes, kai visas
jusles valdo vienatvė, tampi
nepasiekiamas gyvenimui.
... lelija ežero mėnesienoje,
... baltume užhipnotizuota gulbė,
... esmė sukoncentruota bitės paskutiniame
gylyje,
... nesuvokiamu okeano koridoriumi, kurio
srovėmis keliaučiau aplink pasaulį
... pėdomis tirpstančiomis ryto rasos užuomazgomis
... palėdos snape sustingusia palės uodega
jei turėtume laisvę prieš gimdami rinktis
kas būsime materija ar fizikinis reiškinys
kuo taptume?
kas rinktųsi tapti manimi?
skubu nukirpti siūlą siejantį mane
su pozytiviu nekintamumu, būsiu rudeniu,
kuris džiugins spalvingumu
ir priblogš savo dargana.
lysiu...