Jei paukščio sparnus aš turėčiau,
Tai šioje Žemėje negyvenčiau,
Nuskrisčiau kažkur - į nežinomą tolį,
Ir skraidyčiau tarp žibančių Žvaigždžių.
Gal nuskrisčiau į patį Mėnulį,
Kur pasistatyčiau savo namus.
Pastatęs didelius rūmus,
Gyvenčiau laimingai ir ramus.
Kad gyvenimas būtų linksmas,
Pasikviesčiau savo draugus,
Sukurtume gyvenimus savo,
Ir pamirštume Žemės vargus.
Jei nepatiktų Mėnulyje gyventi,
Gal sugrįščiau atgal, į senuosius namus,
O gal skraidyčiau po melsvą padangę,
Ieškočiau vietos, kue statyti naujus namus.
O gal tapčiau mažu vyturėliu,
Ir giedočiau savo giesmę linksmai,
Iš aukštai gėrėčiausi vasaros grožiu,
Ir apie gyvenimą Žemėje pamirščiau visai.
Ech, tie pertekliniai žodžių rašymai iš didžiųjų. Man asmeniškai per daug saldus įpratimas, ir atvirutinis. Čia tik skonis, aišku. Norisi kažkokio ritmingumo. Šabloniškai skamba tas "Jei paukščio sparnus aš turėčiau", kam apie tai kalbėt, juk ir neminėtai suprantama, kad mes visi norime turėti sparnus.
Ir mano pastangų, mielas Svoloč, dar nepakako.
O Joną noriu patikinti, kad geresnio poeto SAVYJE, koks esi PATS, neturėsi. Taigi, prašau jį gerbti ir už jį kovoti. Aš irgi jį gerbiu.
Kūrinėlis tikrai paprastutis, bet nenusipelno tokio savimi patenkinto, iš kritikos kalvos paleisto piktdžiugiško kuolo, todėl turėdamas galimybę bandau rezultatą privesti prie pakankamai padoraus ir geraširdiško vidurkio dvejeto, norėčiau, kad būtų trejetas, bet mano vieno pastangų nepakaks, gal dar kas prisidės prie akcijos Gelbėkit mušamą poetą.