Kiek sumokėtum?

Vakar važiavau depiliuotis kojų į Pilaitę. Šiaip buvau mėgėja eiti į grožio saloną ir sumokėt valstybei mokesčius, bet šį kartą pagalvojau, velniop tą valstybę, nes geriau du kartus nusidepiliuosiu kojas nei vieną. Auginu vaiką, jam visko irgi reikia. Žodžiu variau, pas tikrai fainą merginą. Ji tapo vienintele sutikta naujai pažįstama, kuriai nuoširdžiai (tą pastebėjau iš akių ir balso tono) patiko mano vardas. Aš savo vardo nemėgstu ir tikrai žinau, kad jis man netinka. Tiesiog iki šiol man neprilipo. Merginai tikrai neblogai sekasi – Pilaitėje gyvena vien tik jaunos pasiturinčios šeimos, tai pas ją dažnai apsilanko mamos kartu su vaikais. Taigi išsikalbėjom, matyt ji ir išsitreniravusi apie vaikus klausinėt, tai kažkaip prisiminiau savo gimdymą.
Mergina paklausė:

-  O nemanai, kad tai taip buvo, nes nedavei kyšio?
-  Nežinau, - atsakiau aš, - planavau duoti po visko.. Kaip padėką..

Žodžiu, gimdymo metu likau gyva tik atsitiktinumo, ir deja nelaimingo, dėka. Mano vidinio kraujavimo, gana ilgą laiką niekas nepastebėjo. Nes ale taip nutiko per dešimt metų pirmą kartą. Ir tik dėl to, kad vaikas užsismaugė virkštele, ir nesugebėjo atsisukt kaip reikia, jie sugalvojo paskutinę minutę daryti ekstrinį cezarį. O prapjovę pamatė, kad eureka - vidinis kraujavimas. Jei bučiau gimdžiusi, bučiau nutrūkusi gimdymo metu, o tada jau matyt būtų buvę tikrai blogai. Išvadoje – aš operuojama, o vaikas buvo ištrauktas nekvėpuojantis ir nė nemačius dvylika valandų kažkur paslėptas. Visą naktį daktarė Stankevičienė vaikščiojo ir atsiprašinėjo. Iš karto supratau, kad jos pavardė blogas ženklas. Mano buvusio vyro tokia pavardė. O jos sakiniai skambėjo maždaug taip:

- Jūs vis tiek jaučiatės geriau nei aš.

Gali būti ir jaučiausi. Nes nė velnio nesusigaudžiau nuo į venas prileisto morfijaus.

Prieš savaitę ar dvi, nebesuseku laiko, žiūrėjau žinias. Rodė autobuso vairuotoją, kuris Vilniuj suvažinėjo močiutę su anūke. Rodė filmuotą medžiagą, kaip jį įvykio vietoje sodino į policijos automobilį. Man itin gaila tokių žmonių, kai nelaimė įvyksta per klaidą. Stebėjau vairuotojo akis, jose spindėjo siaubas. Tarsi nesuvoktų, kad tai vyksta iš tikrųjų.

Šiandien aš apie klaidos kainą.  Šašt – ir tu už grotų. Nes sekundę nusisukai. Sekundė ir daugiau niekada nepamirši ir neatleisi sau.

Manot, turėjau duot kyšį? Manot, būtų buvę kitaip? Niekas nežino. Sakoma, pradėk pasaulį keisti nuo savęs. Bet ar pridedama, kad tai gali atsisukti prieš tave patį? Ar mokėčiau antrą kartą?
Taip, mokėčiau. Pasaulio keisti nebenorėčiau. Nes to siaubo patirti nebegalėčiau. Daug kas siūlė kreiptis į teisininkus, tačiau aš tenorėjau pamiršti. Ir tai Stankevičienei, jau atleidau. Kažkaip palengva atėjo tikėjimas, kad antrą kartą ji tos pačios klaidos nekartos. Ji neatrodė blogas žmogus. Kaip ir tas autobuso vairuotojas. Tik čia jau rimčiau. Nežinau, ar galėčiau atleisti, jei mano vaikas augtų sužalotas.

Žinau tik, kad kaltų paieškos niekada niekam neleidžia judėt pirmyn. Tokiais atvejais, kalto suradimas skausmo nesumažina nei kiek, o priešingai sustiprina kančią.

Už viską gyvenime tenka sumokėti.

Ir gaila, kad dažniausiai ne pinigais. Nes dažnai jie tiesiog beverčiai.