Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







PASĄMONĖS SĄŽINĖS SINDROMAS

        Pirmas tris savaites palatoje Nr. 6, aš vis dar naktimis sapnuose kriuksėjau, žviegiau ir tokiu būdu pabusdavau, bet reakcijos į košmarą silpo.
        Prokuroras ir Teisėjas, kaip aš vadinau savo likimo bendrus į mano rėkavimus nereaguodavo niekaip, atrodė net nepabusdavo.
        Prokuroras man išaiškino, kas tai per liga ir kaip ji veikia.
        Pasirodo, tai nauja postmodernistinė epidemija, kažkas panašaus, kaip sumaišius Žižeko, Negri ir Mao teorijas, apdorojus jas Che mantromis ir Marcuse įžvalgomis...
        Man paprašius paprasčiau, įsikišęs Teisėjas paaiškino, kad Prokuroras būdamas savo profesinėje, ne tik ligos įtakoje, viską linkęs hiperbolizuoti ir sutirštinti, taip sakant, reikalauti maksimumo.
        Pasąmonės sąžinės sindromas yra tokia dvasinė revoliucinė situacija, kai tavo pasąmonė nebegali pakęsti tavo elgesio su ja, o sąmonė, skirtingai nuo klasikinio marksistinio – lenininio apibrėžimo gali, nes ji yra postmodernistinė, todėl gali ir toliau gilinti tą atotrūkį tarp sąmonės ir pasąmonės iš ko gaunasi tos visos nesąmonės dėl kurių mes čia  ir raminamės.
        Pasąmonė mus virkdo sapnuose, siunčia košmarus ir tarsi sako sąmonei – raminkis, o mes pabudę ne tik, kad negalim nurimti, bet tiesiog sužvėrėję kasame apkasus ar statome sienas, mėgindami atsitverti nuo pasąmonės, nes mes postmodernistai ir manome, kad tai yra tik pasąmonės reikalas, ką ji ten per miegus išdarinėja.
        Nuo to painaus aiškinimo jaučiau, kaip man galva ima kaisti, bet dar klausiau:
- O išgijimas koks?
- Išgijimas. Ak, Vadybininke, pakliuvęs į ligoninę kiekvienas beviltiškiausias ligonis, net ir vežamas į morgą, dar tikisi geriausio...
        Pamatęs, kad mano akys pasidarė nerealiai didelės, o burna nevalingai žiojasi, įsikišo Prokuroras:
- Gerbiamas Teisėjau, jūs jau pradėjote eiti advokato pareigas, bet juk mūsų ligos procese advokato pareigos yra nenumatytos.
- Atsiprašau gerbiamasis, bet Pasąmonę aš traktuoju kaip kaltinamąjį, nes tai ji su savo nenoru, atvedė mus čia.
- Visiškai nesutinku, Pasąmonė yra nukentėjusysis.
- Ne ligonis? – Bandžiau suprasti aš tą jų ginčą.
- Ne, ji tik stebėtojas ir pasyvus proceso dalyvis galintis iš dalies būti net liudininku. Juk tu Vadybininke gali būti liudininkas, jeigu mes sugalvotume teisti sąmonę.
- Tik ne sąmonę, tai nesąmonė. – Užprotestavo Prokuroras.
- Tai kas tada kaltinamasis?
- Postmodernizmas.
        Palatos Nr. 6 teismo procese įsivyravo mirtina tyla, kurią nutraukė įėjusi jaunutė slaugytoja.
        Teisės žinovai ėmė rėžti sparną apie tą jauną moterį, koketuodami vaistų gėrimo klausimais, o aš kramtydamas savuosius galvojau apie tai, kad nervų skyrius, tėra tik širma, tokiems ligoniams kaip mūsų trijulė. Pagal tai kaip mums buvo girdomi vaistai, mes gulėjome  paprasčiausiame durnyne.
        Kita mintis buvo ta, kad jeigu aš suvokiu kur aš esu gal mano išprotėjimo ar nudurnėjimo forma nėra sunki.
        Aš guliu durnyne, buvo paskutinė mano mintis vėl grimztant į vatos lengvumo miegą.
        Aš durnas, aš durnas... Atrodo su tokia išganinga mintimi ir užmigau.

        Po to teisininkai dar išaiškino, kad liga yra įveikiama džiaugsmu, o kodėl paaiškinama tik marksistine terminologija negalėjo man atsakyti, nes taip anot jų yra madinga, tik paklausus kur, buvo atsakyta visur: nuo Kolumbijos ir Venesuelos iki Baltarusijos ir Šiaurės Korėjos.
        Pasirodo mane į Nr. 6 įkėlė, kad jie abu galėtų matyti koks aš esu sunkus ligonis, lyginant su jais. Kai aš naktį pradedu šaukti (jie kažką panašaus darė prieš man atvykstant), tai nuo mano to kankinimosi, jie pabunda ir laimingi tuojau pat užmiega, su mintimi, kad jau ne jie, o aš rėkauju.
        Mano šauksmas, pasirodo juos veikia raminamai. Palatoje atrodo materija kitaip veikia dvasią, galėjau pasidaryti išvadą.
        Į tuos jų kalbėjimus aš atsakau skeptiškai, kad jie kalba nesąmones nes yra ligoniai.
        Man buvo atsakyta, kad aš nieko nesuprantu apie postmodernizmą ir jo ligas, bei gydymo metodus, nes kaip jie žino, o aš ne, kiekviena karta ne tik perrašanti istoriją, bet ir naujoviškai gydanti ligas, apie atskiras epochas nei kalbos nėra. Teisėjas dar pridūrė, prie viso to:
- Viduramžiais tokius kaip mus tris, būtų susodinę į durnių laivą ir paleidę pasroviui, o dabar va, vargsta, mūsų ligą, kaip mišką gesina ugnimi, na ir kas, kad skamba kaip paradoksas, bet užtat veikia.
- Aš pasiklausiu gydytojo. – Pasakiau, į ką mano kolegos nusikvatojo.
- Klausk. -  Sako, - jis tik to ir laukia.

        -    Gydytojau, kas man yra? – Paklausiai jau sekančią dieną, kai mus vizitavo.
        Gydytojas didžiuoju pirštu pasitaisė akinius, tarsi pasiųsdamas man ženklą – fuck you! – nužvelgė mane per tuos pasitaisytus akinius, norėdamas matyt laimėti laiko, kad galėtų suformuluoti atsakymą:
- Pacientas klausia, pacientas nori žinoti, pacientas sveiksta jeigu domisi savimi. Krizė praeina reiškias. Ta liga neturi pavadinimo gerbiamasis, tai yra iš tikrųjų epidemija, kažkoks sąmonės ir pasąmonės susikeitimas iš išsekimo, nieko rimto, ramus miegas grįžta, beliks profilaktiškai pakeisti aplinką. Važiuosit į kaimą, įkvėpsite tėviškės kvapų, prisiminsite jaunystę basakoję ir viskas bus pasibaigę su liga, bet jeigu ir toliau plėšysitės ji sugrįš ir jūs sugrįšit.
- Tai išgijimo nėra, gydytojau? – Nevilties kupinu balsu paklausiau ir įsistebylijau į jo akis.
- Yra, bet jis jūsų rankose ir žinoma galvose, užtat ir sakau, kad kaimas, Čechovas, klasikinė muzika ir lėtas tempas...

        Mano kolegos išėjus gydytojui kikeno kaip maži vaikai, jie juokėsi iš manęs, aš tuo metu pagalvojau, kad esu sunkus psichinis ligonis, kuriam palatoje yra patalpinti du patyrę psichoanalitikai, kurių tikslas yra mane išgydyti sukeliant bendrumo – bandos jausmą, juk pas mus toje, kaip jie sako postmodernistinėje epochoje viskas yra paremta bendrumo jausmu, kurį palaiko reklama ir jos adeptai masinė žiniasklaidos priemonės. Ir dar svarbus aspektas – jokios kūrybos, tai pavojinga postmodernizmui, be to nemadinga isteblišmentui ir niekam nereikalinga, nes biblinis postmodernizmas byloja, kad po saule nieko naujo...

        Bet iš kitos pusės galvojau, ar gali mūsų vargana sveikatos apsauga leisti sau tokią prabangą, skirti vienam psichui du psichoanalitikus? Greičiau slaugytoją su gilia iškirpte ir trumpu chalatėliu, kuri greičiau sugebės gražinti į realių fantazijų ir geismų pasaulį, bei valytoją su švabra ir grubiu leksikonu, kuri primins, kad pasaulyje egzistuoja realus blogis su specifiniu kvapu, eisena ir žodžiu, nebūtinai puošiančiu mintį ar paryškinančiu kokį nors daiktavardį arba dalyvį.

        Kas iš tiesų yra mano bendrai, teks išsiaiškinti bendraujant, nes tam reikalui, mes turėjome pakankamai laiko, be to ir noro buvo, ypač po pusryčių, juolab, kad diagnozę jie man nustatę buvo beveik tokią pačią, kokią pasakė ir gydytojas, todėl po pokalbio su gydytoju, pas mane savaime suprantama, padidėjo ir pasitikėjimas tais dviem tipais, kurie save vadino Teisėju ir Prokuroru.
2015-09-23 08:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą