Prasilenkimas pernelyg siauroje gatvėje

Pernelyg nesileidžiant į detales: Pendeltono mieste, Kuarimo gatvėje praeiviams yra palikta pusė metro. Abipus gatvės – aukšti pastatai, ir jeigu kas pro šių pastatų langus, išeinančius į Kuarimo gatvę, norėtų paspausti vienas kitam rankas – nekiltų jokių problemų. Dar vienas neabejotinas šios gatvės siaurumo įrodymas – mažylis Kelis: jis vis prašydavo tėčio, kad jį iškištų pro langą, nes mažylis, pakibęs ant skersinio virš Kuarimo gatvės, darydavo įvairius pratimus. Visa tai dėl motyvacijos ar kažko panašaus.

Tačiau sykį į Pendeltoną atvyko grafas Elijas. Šis žmogus pagal profesiją savo šalyje buvo gana žymus teisininkas, o savo pomėgiu laikė įvairių titulų medžioklę. Grafo titulas buvo paskutinis Elijaus laimikis, todėl pripažintas teisininkas vis dar juo didžiavosi. Tiesa, be visų vyro teigiamų ir neigiamų savybių, verta paminėti, jog jis buvo homofobas. Ir, kadangi šiam kūriniui tai turi svarbos, tenka pastebėti, kad Elijas nuo gimimo buvo juodaodis.

Tą pačią dieną, kai į Pendeltoną atvyko grafas Elijas, pasivaikščioti savo gimtojo miesto gatvėmis nutarė patyręs chirurgas Mauricijus. Jis šauniai darbuodavosi šiai profesijai būdingais instrumentais, o tam, kad savo kailiu įsitikintų meistro sugebėjimais, į Pendeltoną atvykdavo aibė žmonių ir noriai guldavosi ant operacinio stalo priešais Mauricijų. Kai nesidarbuodavo chirurgo instrumentais, šis Pendeltono gyventojas, kadangi laikė save tikru antikvaru, marširuodavo gatvėmis bei ieškodavo objektų, tinkančių jo asmeninei kolekcijai. Taip pat, kol neperėjome prie kitos teksto pastraipos, reikalinga išskirti, kad Maurcijus buvo homoseksualių pažiūrų rasistas.

Kaip ir viskas gyvenime, tai įvyko netikėtai: Elijas pasuko Kuarimo gatve iš pietų, o Mauricijus į šią gatvę įžengę pro šiaurinį išėjimą/įėjimą. Žinoma, jiedu netruko susidurti akis į akį, mat gatvė, kaip aprašyta aukščiau, buvo siaura, o jos ilgis – pakankamas tam, kad nesinorėtų grįžti atgal ir pasukti kitu keliu. Taigi Mauricijus, pamatęs priešais save juodaodį, net nusipurtė. Nepatiko jam šis netikėtas susitikimas ir jis nepasibodėjo:

  - Uoj...

Elijas kilstelėjo antakius, tačiau iškart suprato, kas dedasi Mauricijaus galvoje. Elijas norėjo nedelsdamas prasilenkti su šiuo tipu ir nebeturėti su juo daugiau jokių reikalų. Net jei reikėtų gultis ant operacinio stalo, o Mauricijus būtų vienintelis chirurgas šalyje, Elijas mieliau kentėtų, kol iš kur nors kitur atskristų kitas daktaras arba mirtų belaukdamas. Tik bėda buvo ta, kad prasilenkimas tokioje siauroje gatvėje buvo sunkiai įmanomas, ypač kai praeiviai nedegė noru stipriai susiglausti ir prasisprausti vienas pro kitą šonu. Situacijos negelbėjo ir tai, jog tiek vienas, tiek kitas buvo penimi gero gyvenimo, todėl apvalūs pilvai ir juos dengiantis rūbų sluoksnis viską dar labiau komplikavo.

Žodinę dvikovą ryžosi pradėti grafas Elijas:

  - Nors ir esate, kaip akivaizdu, rasistas, pone, noriu pastebėti, kad labai skubu ir noriu kuo greičiau palikti šią gatvę kartu su jumis joje.
  - Ką? – teištarė Mauricijus, kuris visuomet taip darydavo, jei negalėdavo suprasti, iš kur kiti žmonės turi tiek drąsos ar įžūlumo.

Kuriam laikui įsivyravo tyla. Pasinaudojęs ja, pragydo paukštukas, tupėjęs ant medžio šakos. Jis laukė savo taip pat snapuotos draugės. Teisybės dėlei, žemiau vykstanti kova tarp advokato ir chirurgo jo visiškai nejaudino. Kaip ir apskritai paukščių nejaudina visi žemiški žmonių reikalai...

  - Klausykite, – neištvėręs vis dar mandagiai pradėjo Elijas. – Galbūt galėtume greičiau rasti išeitį iš šios situacijos ir judėti kiekvienas savo keliais?

Atsakymo į šį klausimą teko palaukti, nes netikėtai suskambo Mauricijaus telefonas. Šis atsainiai išsitraukė savo mobilųjį ir, žvilgtelėjęs į ekraną, bemat susijaudino: skambino jo vaikinas Tedis. Priešais stovintis Elijas bemat išgaravo.

  - Tedi, brangusis, klausyk... Nu žinok niznaju, tikrai. Čia dabar stovi toks negro, atseit neduoda man praeiti, bet žinok koks šlykštus! Ta prasme ui, žodžio neatrandu. Tedi, meile...

Elijui pradėjo tavaruoti akyse. Vyrui pasirodė, kad tuoj pietums valgytas lašišos tartaras su avokadu ir laimu, patiektas su juodaisiais ryžiais, atsidurs ant žemės. Mintys, kaip žinia, turi didelį poveikį žmonėms, todėl Elijus pradėjo žiaukčioti. Mauricijus, kuriam matant tai ir vyko, atreagavo:

  - Oi, matka, Tedi, tas negro tuoj atrajos! Nu tokia žut, kad man net paširdžius gelia, aš čia tuoj paslikas gulėsiu!

Homofobo ir rasisto akistata pernelyg siauroje gatvėje įgavo spalvų, visiškai tiesiogiai: blausiai raudonos nesuvirškinto tartaro ir juodos egzotinių ryžių. Kuarimo gatvė buvo paženklinta šio neišvengiamo konflikto fone. Papildoma malka, įmesta į beužsiplieskiantį laužą, tapo išeiginis Mauricijaus švarkas, pasiūdintas iš tokios medžiagos, kurios pavadinimo aš, tikriausiai, taisyklingai neparašyčiau. Tiksliau ne švarkas, o iš Elijaus skrandžio atgal išsiveržusio lašišos tartaro palikta dėmė ant jo. Isterija paūmėjo:

  - Aaaaaa! Tedi, darling, vsio, kviesk policiją, greitąją, gangsterius! Chamas mane apteršė!

Elijas bandė atsigauti po to, kas įvyko. Paskui, giliai kvėpuodamas, paklausė:

  - Jūs rimtai?
  - Eik tu, kiaule, nenoriu su tavim kalbėti! Fu tu, – teatsakė Mauricijus.

Elijas šluostėsi plačia nosine lūpų kampučius, o Mauricijus, viena ranka laikydamas prie ausies telefoną, kita savo portfelyje karštligiškai ieškojo chirurginės pirštinės ir dezinfekcinio skysčio, kad kuo greičiau pašalinti nuo švarko neįsivaizduojamo bjaurumo dėmę.

Verta pastebėti, kad vyrai, susidūrę akis į akį, nevengė kelti balso, tad gyventojai, kurių langai išėjo į Kuarimo gatvę, iškišo jas pro langus ir, kas smalsiai, o kas su nepasitenkinimu, stebėjo įvykius iš patogių stebėjimo zonų – savo butų.

O saulė, atrodė, šaiposi iš visko, kas vyko trečioje (iš jos perspektyvos) planetoje. Žemė saulei turėtų atrodyti tarsi nemokamas kino teatras. O mėnuliui, kartais, kaip kaimynas, kurio gėdijiesi.

Tuo metu Kuarimo gatvėje jau kurį laiką netilo šūksniai: „duok jam, duok jam! “ Šie šūksniai sklido iš abipus Kuarimo gatvės esančių namų gyventojų lūpų, o Elijas su Mauricijumi nemokšiškai boksavosi. Rasistas buvo chirurgiškai preciziškas, o homofobas – teismuose prisižiūrėjęs nusikaltėlių bei kaip jie priešinasi teisėsaugai, todėl abu kumščiavosi iš širdies. Mažylis Kelis, kaip tik tuo metu pasikabinęs ant skersinio virš Kuarimo gatvės, darė prisitraukimus, o kaskart prisitraukdamas šūkteldavo tai „kaire“, tai – „dešine“. Čia todėl, kad Elijas buvo dešiniarankis teisininkas, o Mauricijus – kairiarankis chirurgas. Galima sakyti, abu krito nelygioje kovoje, bet ir abu stengėsi. Galiausiai vieną neštuvais išnešė į vieną pusę, kitą – į kitą.

Bet visa šio teksto esmė ir pagrindinė mintis yra visai ne tame, kas parašyta iki šiol, o čia: kartą Kuarimo gatve tipeno katinas ir bidzeno šuo, bet jie nei lojo vienas ant kito nei ką, tiesiog apsikeitė žvilgsniais, be žodžių viską suprato ir tiesiog prasilenkė.

Arba reikia gimti paukščiais.