Laiko vargonai

Niekada mes nesusimąstysim
Ir nebūsim čia ir dabar
Mes niekad vienas kito nieko nepaklausim
Nors ir be galo norėsim viską žinoti.

Bet čia visgi aš
norėsiu viso to labiau
norėsiu, kad mano akys parodytų viską, ka paslėpus laikau
o kartais... kad nieko neparodytų
ir kūnas neišsiduotų norintis būti šalia.

Bet ar verta, dabar galvoju, viską paslėpti,
jei mano jausmas nėra ypatingas
Ar ne per garbinga jam vieta būti nuošaliausiai nuo viso chaoso ir triukšmo
Gal turėčiau šią vietą paskirti sau,
o ne tau.

Nes negaliu pakęsti tavo išsiskyrimo iš kitų
tavo tuštumą užpildančio buvimo
Ir todėl nenoriu tavęs saugoti
Savo mintyse.

Man per brangiai kainuoja rami širdis
Bet kodėl aš leidžiu tokiai jai nebūti
Kankinuosi dėl gėdos ir gresiančio pažeminimo
Taip save kankinu
ir leidžiu tau to nežinoti.

Ir šiek tiek gaila bus, kai tai praeis
tik nežinau, ko labiau:
pačio tavęs
ar savęs, žinojusios, kad praeis.