Rašyk
Eilės (73683)
Fantastika (2198)
Esė (1498)
Proza (10402)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





vilk vilk

Aira

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Moteris bėga į mus. Paskui beldžia į virtuvės langą ir rėkia: „Šuo, šuo, šuo! “. Močiutės šuo suinkščia ir slepia snukį jos pažastyje. Moteris bjauriai išsiviepia, parodo savo išvartytų dantų šypseną, dar kartą sušunka: „Šuo! “, paskui pažiūri į mane ir jai užšąla lašelis. Nedidelis, visai prie akies.
Suinkščiu aš.

Mama vos pastebimai žvilgteli į mane, kai močiutė apglėbia per pilvą šunį ir užsikelia ant kelių. Žvilgteli ir nuleidžia akis į lėkštę: pjauna kepsnį, o tas slysta iš lėkštės, iš jo sunkiasi sultys, o močiutė vis kutena kalę, ta varvina seiles ant stalo, ir man akimirką pasirodo, kad gneizioja taip, kaip mama kepsnį.
Padedu įrankius ant stalo.
— Kur Airutės pilvelis? Kur? — Šuo raivosi močiutės rankose, atrodo, kad tuoj įlips į jos lėkštę, o lipdamas dar ir paslys, kol galiausiai snukiu įsivers į stalą. — Parodyk pilviuką, Airute, kur pilviukas?
— Mama, valgyk, — sako močiutei.
— Mes su Airute pavalgysim, — ji palenkia šuns snukį lėkštėn, Aira uosto, truputį palaižo kepsnio, lygiai tiek, kad nė pati neparagauja, nė aš po to valgyčiau, galiausiai apsilaižo snukį ir nusisuka, — neskanu, Airute? Geriau aš tau atpjausiu tos dešros, žinai, kur vakar pirkom.
Motina vėl žvilgteli į mane, paskui sako:
— Mama, gal tu sėsk, pavalgyk.
Močiutė negirdi jos. Ji pjauna kalei dešros, o ta vizgina uodegą, raitosi, kaišioja liežuvį ir man vis atrodo, kad tyčiojasi.
— Ji lekuoja, vaikeli — aiškina man močiutė, bet aš žinau, kad Aira tyčiojasi.
Kalės kūnas vartosi dešros griežinėliuose, ir man norisi ją suspausti, pritrėkšti, perpjauti taip, kaip mama pjauna kepsnį.
— Kche, kche, — juokiasi Aira.

Kalė guli mano lovoj. Dailiai. Nusukus veidą į sieną, prikandus lūpą. Užsimerkus. Jos rankos atmestos į šalis, rodo skirtingus kambario kampus. Aš suraukiu nosį, bet negaliu atitraukti akių nuo jos.
Nuo Airos.
Nuogos kalės krūtys sukritusios į pažastis, speneliai sustandėję nuo šalčio. Žiūriu ir noriu paliesti, patikrinti, ar jai tikrai taip šalta, o tada gal ir sušildyti. Jei pasisektų.
Atsisėdu ant sofos ir žiūriu į kalę. Ji manęs nekviečia, niekuo neišsiduoda, kad išvis mane mato, bet žinau, kad užuodžia.
— Ką man su tavim daryti? — klausiu jos ir nuleidžiu galvą sau tarp kojų.
Aira purkšteli, labai trumpai, bet taip, kad išgirsčiau, kiek pasimuisto kūnu. Atsargiai dirsteliu, patikrinu, ar neatsirado koks plyšys jai tarp kojų. Neatsiranda ir aš pradedu ryti besiveržiančias seiles.
— Tu kalė, Aira.
Ji tyli.
— Jei nekalbi, tai išeik.
Ji tyli.
— Atsakyk man!
Ji nieko nesako. Nė nesimuisto. Galvočiau, kad mirė, bet ji kvėpuoja, matau, kaip vos vos kilnojasi krūtinė ir nuo jos kvėpavimo man pasišiaušia plaukeliai ant sprando. Tarsi pati Aira kvėpuotų į juos.
— Kas tu, Aira? — klausiu jos ir bėgioju per jos kūną savo išplėstais vyzdžiais, — Kas tu esi?
Airai iš dantų išsprūsta lūpa, ji juokiasi ir kambary pasidaro jaukiau, man norisi prie jos prisiglausti. Braukau pirštais per juos nuogą pilvą, ji raivosi, pradeda krizenti, paskui suprantu, kad ir aš juokiuos, kramtau lūpą, visai taip, kaip ji.
— Aš tavęs nepažįstu, — sakau jai.
Ji šypsosi.
— Tu labai graži, bet aš...
— Ateik, — sako ji, — ateik arčiau.
— Ką tu darysi? — klausiu, nors ir slenku artyn.
— Paglostysiu, — tada Aira pradeda juoktis, o kažkur kitur — loti.

Mes valgėm prie stalo. Šiandien tyliau.
Žiūrėjau pro langą, galvodama apie Airą, kuri man vakar paglostė viršugalvį, o tada parodė, kaip dar galėtų paglostyti (man bėgo šiurpuliukai išilgai stuburo).
Vos girdžiu, kai mama kažką sako močiutei, man rodos, kad ir močiutė negirdi, nes tada suamsi kalė, sėdinti ant jos kelių.
Paskui vėl kažkas įvyksta, lyg dūžta lėkštė, pažyra ant grindų žirneliai, bulvių košė bjauriai išsitėškia ant kilimo, o mama pasilenkia visko sutvarkyti, Aira nušoka nuo močiutės kelių ir bėga visko nulaižyti nuo kilimo.
Žiūriu į tą kalę, atsimenu, kaip ji vakar vartėsi savo maiste, kaip mane erzino ir atsimenu močiutę, kuri juokėsi, sakė, jog čia viskas gerai. Paskui, atrodo, kad išvis nieko nematau, tik girdžiu, lyg įsivaizduoju, matau merginą, gulinčią mano kambary, irgi ant kilimo, kaip dabar Aira guli.
— Ne, ne, — sako Aira, — gero po truputį.
— Buvo per mažai, — ginčijausi.
— Tu manęs nė nepažįsti, pati sakei.
— Tu esi Aira, — sakau jai.
— Taip, vadink mane Aira.
— Tai paglostysi?
— Ateik čia, — paskui ji vis kartojo, — ateik čia.
Ir paskui pradėjom vartytis ant kilimo, kaip Aira vartosi košėj. Žiūriu į ją, ta vėl lekuoja, mama trenkia jai per snukį, ta pradeda inkšt, močiutė kviečia kalę, sako, ateik ateik, Airute, bloga teta ten, Airute. Mama verkia, sako, palik tą šunį, mama, mama, palik tą šunį, o aš šaukiu savo mamą, sakau, mama, mama, palik močiutę, mama, palik Airą, bet ji numoja ranka.
Močiutė kutena šunį. Mama verkia.
Apsidairau, iš tarpdurio — man moja Aira.

Mano šonkauliai išryškėja, kai aš išsiriečiu nuo Airos prisilietimų.
— Tu graži, — man sako.
Aš droviai šypteliu.
— Tu gražesnė.
Aira neatsako, paima mano dešinę ranką ir numeta dešinėn, kitą — kairėn. Dabar guliu taip, kaip vakar gulėjo ji. Aira glosto man pilvą, darosi jauku, kaip vakar. Aira glosto man pilvą, tada pažiūri į mane, pakšteli į skruostą, kiek sutrinku. Taikosi į lūpas, bet aš sakau.
— Sustok, Aira, sustok,
— Kas yra? — šypsosi ji, pasimato jos balti dantukai.
— Aš... Ašš... Ar tu, — aš atsikrenkščiu, — ar tu galėtum man paglostyti galvą? Tik galvą?
Aira susiraukia, nukrenta ant lovos šalia manęs.
— Maniau, mes draugės, — sako ji.
— Draugės, — patvirtinu.
— Tai kodėl nesileidi?
Nieko nesakau, Aira vėl pradeda glostyt pilvą.
O mama man beldžia į duris, rėkia:
— Nesuprantu, pas tave Aira gal perbėgo? Labai loja.

Močiutė sėdi ant suoliuko, mama ado jos kojines.
— Žiūrėk, kaip bėga Aira!
— Mhm, — atsiliepia mama.
— Žiūrėk, vejasi tą katę, tikrai pagaus, žiūrėk, pagaus! — močiutė stojasi nuo suoliuko, bėga žiūrėt, kur nulėkė kalė.
Mama ado kojines, jos rankos dreba, pora kartų netyčia nutraukia siūlą, galiausiai įsiduria su adata. Aš pažiūriu į jos pirštą ir matau, kad adata palindo po nagu.
Mama pradeda verkti, o gal žliumbti, kol aš galiausiai atsisroju ir priėjus uždedu ranką ant jos viršugalvio.
Ji toliau verkia, o aš pradedu glostyt. Ašaros krenta ant motinos sijono, prieš kelerius metus padovanoto močiutės, o aš toliau glostau. Mamos pirštas atkištas į priekį, adata styro kaip vėliavos kotas, o siūlas supasi nuo motinos kūkčiojimo.
— Neverk, — dar pasakau beglostydama.
— Neverkiu, — sukūkčioja ji.
Kažkur toliau suloja Aira.
Kalė lekia į mus keturiom, močiutė atbėga paskui rėkdama: „Pagausiu, pagausiu“, motina žiūri į jas, ašaros džiūsta jos paakiuose, mama žiūri išsižiojus, tik kartais sukūkčiodama.
— Gal nori, kad išimčiau adatą? — klausiu jos.
— Ne, nereikia, — purto galvą ji, — aš pati išsiimsiu.
Aš linkteliu ir sėduos ant suolo, kaip prieš tai.
Mama pasisuka į Airą, paima už adatos ir man tarsi pasivaidena, kad grūda ką giliau, tik akimirką spusteli. Paskui ištraukia, numeta ją Airos pusėn ir išeina.
— Kokia greita tu, Airute, — sako močiutė, pakelia airą nuo žemės, kiek paniurko — dabar einam vidun, kad nepabėgtum.
Sėdžiu ant suolo, žiūriu į adatą iš mamos piršto, ta blizga saulėj, noriu paimti, pažiūrėti, ar labai smaili buvo, bet kažkas ją primina. Pakeliu galvą ir matau Airą, ji šypsosi.
Nuspiria adatą ir, atsisėdus šalia, apsikabina.

—Aira tik tyčiojasi, — sako man mama, kai sėdim virtuvėj.
— Žinau.
Aira glosto man galvą.
— Airai nė nereikia tiek rūpesčio.
— Žinau.
Aira brauko pirštais man per veidą.
— Aira, jai visada tik Aira galvoj.
— Žinau.
Aira man šypsosi, pabučiuoja į skruostą, tada pažiūri man į akis ir suktai šypteli. Vėl artėja prie veido.
— Aš nežinau, ką reikės su ja daryt, ar supranti?
— Suprantu, mama.
Aš patyliu, tada pasisuku į ją. Ji žiūri į sniegą už lango.
— Mama?
Ji nieko neatsako.
— Tu apie močiutę, ar ne?
Mama atsidūsta, lyg palinksi, sako:
— Eik pailsėt. Šiandien daug kalbėjom, — sako man, suneria rankų pirštus ir žiūri pro langą.
Aira suima mane už rankos, vedasi kambarį.

Ryte skambėjo įrankiai, o kalbėjo tik mama.
— Mamyt, — sakė ji močiutei, — padėk tą šunį.
Kažkodėl labai daug sykių tai kartojo, man net atsibodo, paskui pradėjo verkti, o verkdama vis dirstelėdavo į mane, bet trumpam.
— Ko tu nekalbi? — paklausdavo.
Nieko nesakiau. Aira man vedžiojo pirštais man ant veido, o aš užsimerkus šypsojaus.
— Mamyt, ir tu. Kalbėkit.
— Pažiūrėk į Airutę, — šypsosi močiutė, — kokia graži šiandien, kailį iššukavau.
— Aha, — sakau jai, — labai graži Airutė. O kaip tau mano? Paskolinau savo suknelę, ar tinka?
— Graži ir tavo, — pritaria, — graži.
Mama žiūri išsižiojus, o mes su močiute atsistojam. Aš einu virt kiaušinių, o močiutė sako, kad pjaus dešros, kur užvakar pirko.
Mama žiūri išsižiojus, dar paklausia, kodėl verdu du, o aš gūžteliu pečiais
— Taigi Aira irgi valgys.

Po kelių minučių mama išbėga basa.
2015-09-20 13:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-29 09:07
vilk
skaitei identišką.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-28 22:28
sesė_mėta
Hm, bet tikrai šitą skaičiau. Gal ne visai identišką, bet skaičiau. Atsimenu, nes geras buvo, bet kodėl ir vėl čia? Bet geras. Tik ties viduriu kažkaip pabodo. Prieš tą adatą. Paskui vėl pasidarė įdomu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-20 16:57
wrawr
tarkim.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-20 16:52
vilk
šiaip jokios.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-20 15:36
ire
ire
kokia prasmė senais tekstais vis?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-20 14:44
Valkas
Pirma - trukdo smulkios klaidelės (man man prie pabaigos, dar kažkur panašūs nesklandumai užklivo). Atrodo, tekstas būtų nenušlifuotas.

Antra - jis per ilgas. "Motina guli viena", apimties prasme, buvo tobulas: kiekviena scena turi kažkokią paskirtį ir viskas gražiai užsiriša. Čia yra scenų, kurias vertėtų sujungti, pabaiga nelabai pabaigiška (vėlgi, trūksta šlifavimo). Tiesa, spėju, kad būtent toks tekstas ir buvo susigulėjęs galvoj, todėl kapojimas keltų nemažai problemų.

Bet fundamentaliai kūrinys geras. Visada galvojau, kaip atrodytų moteriška Trintukagalvio versija (čia trečia problemėlė - pagrindinė veikėja nelabai įdomi, yra užuomazgos, bet ne daugiau. Gal šukuosenos trūksta), matyt kažkaip šitaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą