Rašyk
Eilės (72245)
Fantastika (2172)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







SMS

        Mano istorija prasideda šiuolaikiškai.
        Nuo SMS.
        Pasakysite, kad nieko čia ypatinga nėra gauti SMS.
        Atsakysiu pritardamas, kad tikrai nieko ypatinga išskyrus tą atvejį, kai ją gauni, prie Civilinės metrikacijos rūmų durų.
        Gauni ne sveikinimo SMS, kai jau lauki su draugais jaunosios, kad galėtum pagaliau įregistruoti santuoką, o vietoj jaunosios gauni nuo jos SMS.
        Mano nuotaka, su kuria buvom pažįstami šešis mėnesius, šešias dienas ir šešias valandas, skaičiuojant laiką nuo pabudimo iki SMS gavimo. Nors tiesą sakant, tada prie minėtų rūmų aš to laiko taip tiksliai ir nežinojau. Paskui suskaičiavau, kai gulėjau nervų skyriuje.
        Ligoninėje gulėjau šešias savaites, šešias dienas ir šešias valandas.
        Gulėjau dėl košmaro, kuris po to mane kankino kiekvieną naktį.

        Kadangi perskaitęs žinutę, kaukštelėjau į to pastato, ar rūmų sieną pakaušiu, mano draugai matyt suprato, kad kažkas negero atsitiko su manim, arba mano vestuvėmis.
        Nežinau ar patenkinau jų lūkesčius, pasakęs, kad vestuvių nebus, atsisveikinau su visais greitai ir parbėgau į savo „svajonių išsinuomotą butą“, ten kritau ant sofutės, ant kurios dar prieš parą aptarinėjom su nuotaka vestuvių smulkmenas.
        Kritau beveik be sąmonės, ko gero, nes pabudau ir nustebęs suvokiau, kad tai buvo jau kitos dienos vakaras. Pramiegojau galimai savo neįvykusių vestuvių laiką.
        Pailsėjau, jaučiausi žvalus, bet taip tik atrodė man pačiam.

        Tokia mano istorijos pradžia, tokia mano karjera mieste.
        Buvau aš jame pragyvenęs jau šešis metus, gal ir šešis mėnesius, o gal ir šešias dienas, to nepamenu, bet norėjau toliau savo gyvenime viską skaičiuoti šešetukais, nes atrodė, kad jis eina velniopi... tiesiu taikymu.
        Jums aišku labai įdomu, ką parašė mano sužadėtinė?
        Nieko ypatingo beje, bet neįsivaizduokit, kad galite atspėti ką.
        Beje, pradžia buvo tokia mums jau įprastinė:

        „Kiauliuk mano... “

        Ji mane taip vadino, nors aš iš pradžių ir labai protestavau, pykau, bet ji aiškino, kad pyksta ant vyriškosios giminės, o ypač ant Antono Čechovo, kam šis, savo žmoną laiškuose vadinęs ją: „Dorogaja sobaka“.
        Aš iš viso nesupratau kam reikia žmonai rašyti laiškus, bet man kantriai buvo išaiškinta kam. Tam, kad vyras ne tik žodžiu, bet ir raštu išpažintų meilę savo žmonai.
        Ar tu man galėtumei parašyti tokį meilės laišką, kaip rašė Antonas Čechovas?
        Ji manęs dažnai klausdavo, o aš jai atsakydavau, kad aš esu ne rašytojas, o vadybininkas ir galiu jai kokį nors projektą parašyti su ekonominiu paskaičiavimu, bei jo įgyvendinimo galimybėmis rinkoje, o kad parašyti „Brangioji kalyte... “, tai jau talento reikia, kad neįsižeistum, o apie talentą manęs universitete nieko nemokė.

        „Tu neparašei iki pat šio ryto, nei vieno laiško, nei vieno sušikto laiškiuko... “

        Skaitant, tą SMS vietą aš visu savo sumenkusiu vidumi pajutau, tikrą, neaprašytą egzistencinę tuštumą, ir jeigu kažkokioje sušiktoje dažnutėje dainavo kažkas, kad „kai mane į lūpas pabučiavo per užpakalį pralėkė didžiulis šaltis... “
        Aš tą egzistencinį šaltį, sklindantį iš tos egzistencinės tuštumos pajutau, ne tik užpakaliu, pajutau net viršugalviu.
        Taip taip, pranašo Jeremijos žodžiais tariant, visai ne rusiškos dažnutės, aš pajutau, kai jau tas šaltis atkeliavo iki viršugalvio, aš buvau išprievartautas iki pat viršugalvio, tik už ką pranaše Jeremija?
        Ar aš turėjau sušukti, kad mirštu, kaip šaukė paskutinius savo žodžius žmogus, beje vokiškai, einantis keturiasdešimt ketvirtuosius metus, ir sušikęs mano gyvenimą? Rašinėjęs savo žmonai meilės ir ilgesio kupinus laiškus?
        Aš jaučiausi kaip Jeruzalės žydas, po pranašo Jeremijos ištarmės, aš buvau išprievartautas iki pat savo viršugalvio, ir tą jausmą pajutau ne tik atšalusiu savo užpakaliu, bet ir užkaitusiu viršugalviu, kuriuo trinktelėjau į Civilinės metrikacijos rūmų betoninę sieną.

        „Ar aš galiu susieti savo visą likusį gyvenimą su žmogumi nežinančiu, kas yra meilės laiškas? Sukakotas meilės laiškutis?! “ 

        Dabar galvoju, kad galėjo dar parašyti: „toookiaaam“.
        Bet SMS įpareigoja rašyti specifine kalba su visokiais trumpiniais trupiniais, o čia rašė gražiai, literatūriškai taip sakant, nes tai buvo laiškas.
        Tik niekaip negalėjau suprasti tada (tada, tai savaime aišku kodėl) ir dabar nesuprantu (beje irgi savaime aišku kodėl), nes pradžioje, juk parašė, „kiauliuk mano“.
        Tada šeštadienį, mano neįvykusių vestuvių dieną, kai parlėkiau namo, visas uždusęs ir sukaitęs, pasakiau, aš nebūsiu niekieno kiauliuku.
        Nežinojau, kad tuo pasirašau sau savotišką nuosprendį. Bet argi galima žinoti savo likimą? Jei žinotum – tai tas dalykas, kurį vadiname rytojumi ir likimu, nesivadintų taip, ir neturėtų ko gero jokio pavadinimo.
        Toks buvo SMS, tokia buvo šiuolaikiška mano istorijos pradžia, pagardinta sidabrinio amžiaus literatūrinės klasikos ir postmodernistinio pamišimo pagardų.
 
        Viskas baigėsi jau pirmadienio naktį, kai aš pabudau trečią valandą... Pabudau, žinoma per švelniai pasakyta, nes iš tikrųjų pašokau klykdamas iš lovos, nes sapne mano neįvykusi žmona trenkė man per galvą storiausiu Antono Čechovo raštų tomu, būtent tuo vienu iš tomų, kuriame publikuojami jo laiškai, žmonai, leidėjui Marksui, Gorkiui ir kitiems, baisiu, koks tik gali būti košmaruose balsu sakydama man: „mano kiauliuk, jeigu tu man neparašysi meilės laiško, tai visą gyvenimą būsi tikras paršas... “ Ir košmaras nebūtų tikras košmaras, jeigu aš kiekviena savo miegančio organizmo lastelė ar atomu, nepajusčiau, kaip gavęs per tą pačią vietą, kuria ir trinktelėjau į Civilinės metrikacijos rūmų sieną, pradėjau virsti tikru tikriausiu paršu – meiteliu – bekonu, ar kaip ten dar galima pavadinti kiaulę.
        Suimtas neapsakomos panikos ir siaubo, kai ant kūno jauti pasikėlusią visą augmeniją, net ir tą kuri yra po oda, pabandžiau surikti ne, bet man išėjo tik sukriuksėti – šitą tai aiškiai išgirdau, ir nuo to aiškumo norėjau klykti, bet išėjo tik kiauliškas žviegimas, o taip bežviegdamas ir pabudau.
        Žinoma apie miegą nebebuvo kalbos, kaip ir vakare miegas atrodė slapstosi nuo manęs, o tik užmigus vėl tas pats košmaras...
        Labai greitai atsidūriau ligoninėje, nervų skyriuje.
        Gydytojų konsiliumas apžiūrėjo mane, parekomendavo keisti gyvenamąją aplinką, kai sustiprinsiu nervus, ypač rekomendavo kaimą ir ten ramiai perskaityti visą Antoną Čechovą, o gal ir kokį vyšnių sodą pasisodinti, „gal“?
        Kad aš esu vadybininkas, o ne sodininkas ir juo labiau ne literatūrologas niekas nesiklausė, ir į tai, o ką aš kaime dirbsiu, irgi nieko neatsakė, liko pačiam sugalvoti palatoje.
2015-09-18 13:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-21 16:38
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Agrikola, tu tsutsituokei, taip??? pet palauk,...juk tia vitskats teisinga...ats netsuprantu, tu ką tia pandai vaizduoti auką, taip??? pet juk tia vitskats teitsinga ir jei itstekėtsi uz tokio, kurits net iki vetstuvių niekada nepuvo nieko meilauts tau paratsęts, tai jau aitsku, kad po vetstuvių its vitso nieko, nets jits galvots, kad jei ir taip gerai tsekatsi, tai kam tia tada dar vargintits, jei ir tsitaip prie manęts pripuolė kaip prie medauts, vadinats ats ir etsu medutits ir jei kam ir priklautso laitskutits, tai tik man, aitsku, kad ats tsu malonumu pertskaitytsiu, taip! Ir tikrai, po to jits kiek papuvęts ne tik kad pats neparatsytų nieko, pet dar p[radėtų ir reikalauti, kad jam pūtų paratsyta, o po to ir ratsoma ir ratsoma ir ratsoma...a, na ir taip vitskats ir toliau, ir kepama jam morenguts vitsokiautsiuts tsu zepyraits, ir tsriupytę, ir dar meilėts pritsipazinimuts tsu laitskutciaits, ir its vitso...tskelciau ats dapar tai\u kuolą kaip jaunikiui, kad net aptsilaizytum va!!...Pet tsutsilaikytsiu, tiek to, pavertintsiu tsį kartą kaip autorių, norts ir nepritsipelnei.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-18 18:33
agricola
bus
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą