„Kas kenčia, tas atsimena“ Ciceronas(2 dalis)

Dum spiro spero  -  kol kvėpuoju neprarandu   
                                                                    vilties            (Ovidijus)



_ _ _


    Jeigu jis neateina, - tai ne mano bėda, bet jo... Aš laukiu... Lauksiu net jei išnyktų visos geležinkelio stotys, bėgiai, pabėgiai, garvežiai, vagonai, semaforai ir iešmai...


    Kažkam nepatiko laikinas prieglobstis [N] miesto pakraštyje, kurį aš vadinau savo namais. Nepatiko juokingas gatvės pavadinimas, nepatiko miške pūpsančios lyg grybai trobelės... Nepatiko... O man---patiko. Patiko turėti mažą pasaulėlį ant šiaudais prikimšto čiužinio, paslėptą nuo svetimų žmonių  po palaikiu apklotu, svetimos trobos palėpėje. Patiko girdėti pro šalį riedančių traukinių dundesį ir mintyse skaičiuoti vagonus, kurių negalėjau pamatyti... Patiko laukti: žiemą pavasario, pavasarį vasaros, vasarą rudens ir rudenį žiemos. Laukti to [kažko], ko negalėjau pamatyti, ir kurio sulaukusi, galėsiu nebetūnoti svetimo būsto pastogėje...
    Kai aš to sulaukiau, - pradėjau ieškoti. Ieškoti gatvėse, skveruose, troleibusuose, kinoteatruose, prie jūros rastų gintarėlių inkliuzuose ir sutiktų žmonių žvilgsniuose... bet juose terasdavau: geležinkelio bėgius, pabėgius, iešmus, mirksinčius semaforus ir vagonus, skirtus gyvuliams vežti... Dabar esu pernelyg sena ir nebepajėgiu ieškoti, tad vėl pradėjau laukti... Kartais užmirštu, kad laukiu ir tada---mane praryja tuštuma...
    Pasėjau sėklas, rastas mamytės kraičio skrynioje. Sudygo, užaugo iš jų dobilai ir dobiliukai. Nužydėjo, subrandino jie savąsiais sėklas ir pasėjo po platųjį pasaulį... Girdžiu bitelių dūzgimą tėtušio aviliuose... motulės lopšinę girdžiu... žengiu į virpančią vėjyje pievą...

    Man nebereikia laukti....

ČIA TUŠČIA...
                    TEN TUŠČIA...
                                        ČIA TUŠČIA...
                                                            TEN TUŠČIA...




    Norėčiau uždegti tūkstantį žvakelių: virtuvėje, vonioje, miegamąjame, koridoriuje, laiptų aikštelėje po nudžiūvusiu fikusu ir ant močiutės kapo... Norėčiau surūkyti tūkstantį neaiškios kilmės cigarečių ir išgerti tūkstantį taurių putojančio vyno... Gal būt, tuomet nebeskaudėtų?... gal būt, tuomet plyšęs gyvenimo prezervatyvas paleistų į pasulį naują gyvybę? Į pasaulį, kuriame tu gyveni...
PAA—ŠI—KINIMAS
„FIKUSAS“ ARBA FIGMEDIS – ŠIKMEDINIŲ ŠEIMOS AUGALAS NIFIGA NENOKINANTIS VAISIŲ AUGINAMAS GĖLIAPUODŽIUOSE, SENOVĖJE NAUDOTAS VIETOJ SIAURIKIŲ (STRINGŲ)

„PREZERVATYVAS“ – POPULIARIAUSIA IR PIGIAUSIA KONTRACEPCIJOS PRIEMONĖ, APSAUGANTI NUO NEPAGEIDAUJAMO NĖŠTUMO.     
  Sakei:
  Kam reikia sėti dobilus, jei iš jų užauga piktžolės?

  Stropiai nušveitusi savo tapatybės paviršių vanile kvepiančiomis priemonėmis, skirtomis kūno priežiūrai ir atgaivai, sklindant iš miegamojo aritmiškai tavo knarkimo melodijai, sliūkinu atgal į virtuvę...

    Sakau:
    Kam šerti ožį, jei iš jo---nei naudos, nei pieno? 

    Palubėje kybanti <sovietmečio valgyklos> šmėkla išskysta į tūkstančius miniatiurinių žolynų: lubinų, ramunių, motiejukų, smilgų, dobilų ir pnš. Užsiplykau čiobrelių arbatos, kuri  kvepia aistra, vasara ir šienu... 
PAA—ŠI—KINIMAS

„ŠIENAS“ – NUPJAUTA, IŠDŽIOVINTA IR SURINKTA ŽOLĖ, SKIRTA GYVULIŲ: GALVIJŲ, ARKLIŲ, OŽIŲ IR AVINŲ ŠĖRIMUI.