Spiečius (15). Pavasario pjūtis

Dvidešimt devintosios kartos Jordanas Valantas apčiuopė mechaninį jungiklį, stirksantį ant dilbio pritvirtintame kontrolės bloke. Kaskart jį palietęs mintyse nusipurtydavo. Mechaninis sujungimas... Mechaninis! Ar begali būti kas primityvesnio? Visa laimė, kad pašalinus tarpinę, pradėjo veikti chemija, sujungianti jo neuroninį tinklą su transportiniu organizmu. Susikurianti sąsaja trumpai sužaižaravo paaštrėjusiais impulsais, bet vyras greitai pajungė savo valiai uzurpuotą individą ir nuslopino suaktyvėjusią lobus parietalis smegenų sritį.
– Girdėjai, Vilai, sako prasidėjo evoliucija? O tu žudantis replikacijos cikle... Evoliucija! – vyrui postringaujant į tuštumą vilkas, visiškai abejingai nešantis savo raitelį, pajudėjo palei raudoną spindulį, apjuosusį didžiulę miško laukymę, – Na bent jau bus šioks toks paįvairinimas mūsų monotonijoje. Žiūrėk, kaip kūrybiškai išsprendėme susidariusią situaciją. Argi tau nepatinka? Ir primityvus pagaliau galėsime deramai išnaudoti. Ale, kur dingo mūsų operatorius? A, va, ana ten, vėl įnikęs į savo programų instaliavimą. Darijau! Darijau Klimai!

Grupė vyrų, susibūrusių po išsikerojusia pušimi, vienu metu ištiesė nugaras ir pasisuko besiartinančiojo pusėn: jų balta oda žėrėjo pirmuosiuose ryto saulės atšvaituose, identiškos plikos galvos sinchroniškai sukosi Jordano judėjimo kryptimi, o žydros akys visos kartu susmigo į atėjūną. Veidai, sustingę ir be emocijų, vienodi balti kombinezonai su įmontuotais kamufliažo generatoriais – jokio individualumo, jokių sąmonės ar valios užuominų, vien tik tai, ką suteikia operatorius:
– Ko rėkauji? – tarė vienas.
– Nematai, kad mėginu sureguliuoti šitą organinę medžiagą? – mintį tęsė antras, analogišku balso tonu.
– Nėra reikalo kibirkščiuoti.
– Iki numatyto pradžios laiko dar turime dvidešimt minučių.
– Ir trisdešimt sekundžių.
– Geriau... geriau... geriau... – šeštasis užsikirto.
– Sumautos sąsajos nelaiko tokios temperatūros, – iš už kalbėjusiųjų nugarų išniro dar vienas vyras.

Darijus. Nors apsirengęs tokiu pačiu baltu kostiumu kaip ir jį apsupę plikagalviai, atrodė nepalyginamai gyvesnis. Pilkai mėlynos operatoriaus akys šokinėjo nuo rankose laikomo monitoriaus, prie užsiožiavusio primityvo, pirštai slydinėjo planšetės paviršiumi, o silpno vėjo kedenama, nepriimtinai išsitaršiusi, šviesių plaukų kupeta suteikė jo rimtam nusiteikimui kaži kokio vėjavaikiškumo. Prisiartinęs prie užstrigusio klono, nulupo valdymo procesoriaus, įauginto į primityvo nugarą, dangalą ir atidengęs mikroschemas akimirksniu suleido į jas laibus, nuo blyškumo veik permatomus, pirštus:
– Bet aš viską sutvarkysiu, Valantai, tik tu man netrukdyk, ok? Eik patikrink kreipiantįjį signalą, kad nebūtų pertrūkių, nes kitaip tavo laukiniai padarai išsisklaidys ir iš plano liks tik paaiškinamasis raportas Komiteto biurokratams. O tu, jaučiu, tikrai nenori su juo terliotis, tad negaišink manęs, ok? Šuoliuok.

– Tik pagalvok, Vilai, vos septintoji karta..., – sumurmėjo sau Jordanas, kai vilkas pasuko už krūmokšnių ir operatorius nebegalėjo jo girdėti, – beveik nenaudotas dar tas mūsų Klimas. Matyt toji užfiksuota evoliucija labai jau sudomino Reprodukcijos Komitetą, ne kitaip, Vilai, ne kitaip...
– Jordanai Valantai, – prie raitelio prisijungė dar vienas vyras, atšuoliavęs nuo kito laukymės pakraščio ant rausvai rudo vilko nugaros, – patikrinau spindulį, vadinasi, energijos lygis, pakankamas. Vadinasi, galėsime jį išlaikyti, iki pasieksime reikiamą tašką.
– Šaunu, šaunu... O Mikantas kur?
– Ant kalvos, vadinasi, norėjo apžvelgti situaciją, bet jau grįžta.

Abu vilkai sutartinai pasisuko link vėjų nugairintos kalvos, kurios ketera buvo išnirusi virš vientisos pušyno žalumos. Vyrai netruko pastebėti nuokalne besileidžiantį trečiąjį komandos narį. Atrodė panašiai kaip ir jo bendražygiai, jei nekreipti dėmesio į tai, jog žandikaulis buvo tankiai apžėlęs šviesia barzda, kuri savo tobulu trikampiu dengė vyro kaklą, o smaigaliu rėmėsi į jungo įlanką.
– Apsidairei, vadinasi?
– Kažkas svarbaus? – paantrino ir Jordanas.
– Nieko, – burbtelėjo barzdočius ir sunėręs rankas ant krūtinės, įniko dešiniuoju smiliumi abejingai gremžti kairiąją alkūnę.
– Peržvelgiam planą? – nužvelgė savo šįkart itin negausias pajėgas Valantas.
– Nereik...
– Vadinasi taip, laukiam už spiečiaus ribos, įeinam tik tuomet, kai bus saugu, jokio kontakto. Pagrindinis tikslas, vadinasi, hibridas, – jauniausiasis pakartojo Jordano jau kelis kartus duotus nurodymus, – Tai ko laukiam? Juk pagaliau, vadinasi, kažkas naujo, negi jums ne smalsu kaip viskas bus?
– Niekur nenuskubėsi. Darijus Klimas dar reguliuoja primityvus. Laukiam.
– Tai gal dar kartą apibėgti spindulį, vadinasi, patikrinti?

Į vyro entuziazmą kolegos nesureagavo, tad trijulė tiesiog sustingo, stebeilydama į žvėrių pilną, knibždančią ir kunkuliuojančią laukymę. Nuo vaizdo visus užliejo nekantrumas. Tie erzeliuojantys, dirglūs padarai zujo nenustygdami vietoje, budindami senokai užgesusią adrenalino kibirkštėlę, keldami norą kuo greičiau pradėti užduotį.
– Pasivalyk, – abejingu balsu Jordanas burbtelėjo barzdylai, neatitraukdamas akių nuo primirštus pojūčius stimuliuojančios laukymės, – alkūnė kraujuoja.


----------------------

Vaiskų ryto orą suvirpino garsas. Iš pradžių vienišas upės sargybinio švilpuko klyksmas tik privertė spiečiaus gyventojus pakelti galvas ir trumpam nutraukti įprastą veiklą. Po antrojo žmonės padėjo visus rankose laikytus daiktus ir išsitiesę  įsiklausė. Trečiąkart sugaudęs signalas privertė dairytis ginklų, o ketvirtasis – motinas bei vaikus judėti link lopšio. Ar buvo penktas? Sunku pasakyti, nes po paskutiniojo kvyktelėjimo pauzės prapuolė ir ausis užgulė pratisas vaitojimas. Abu maudyklos sargybiniai švilpė nedarydami pertraukų, priversdami visus žvalgytis ir nebyliai trūkčioti pečiais: ką šis ženklas turėtų reikšti? Visi žinojo, jog vienas žvygtelėjimas – vienas vilkas. O nesiliaujantis kaukimas? Ką reiškė šis sąmonę draskantis spengimas? Nors atsakymo neturėjo nė vienas, bet visi jautė kylančią įtampą. Kažkas vyko ne taip, kaip buvo įprasta. Kažkas buvo negerai.

Danas greitai davė nurodymą susirinkti ginklus ir judėti prie išorinio spiečiaus žiedo. Žmonės tylomis rikiavosi, užimdami pozicijas prie aulos sienų, neramius žvilgsnius kreipdami į išlyginto smėlio ruožą, skiriantį juos nuo plonos apsauginės užtvaros.
– Jauti? – Ziko žvilgsnis išdavė pasimetimą, – Kas čia?
– Gal stirnas plėšrūnai užvijo? – mėgino spėti vyriausiasis, visu kūnu jusdamas žemės paviršiumi vilnijantį virpesį, bet buvo akivaizdu, kad tai tiesiog pirmasis į galvą šovęs atsakymas: vadas buvo pasimetęs ne mažiau nei visi kiti.
– Sargybiniai nesignalizuotų...

Vyrai susižvalgė. Abu žinojo vienintelę priežastį, dėl kurios anie galėjo duoti signalą, tačiau nė vienas negalėjo suvokti, kaip vilkai gali sukelti tokį gausmą, kuris ritosi įšalusia žeme, kutendamas pėdas.

Gelas, stovėjęs netoliese, viena ranka tvirčiau suspaudė ietį, o kita apčiuopė prie diržo kabantį peilį ilgais ašmenimis, nė akimirkai nenuleisdamas žvilgsnio nuo plonyčio rezginio, užstojančio kelią link upės. Garsas artėjo nuo vandens ir sruvo viena sukoncentruota mase. Nesisklaidydamas tarp medžių, neataidėdamas nuo tolėliau kėpsančių uolų. Vientisas kaip vienalytis kūnas dundėjo artėdamas. Vyro galvoje akimirkai šmėstelėjo mintis apie tai, ką ten kalbėjo Anuka, prieš parvedant ją į spiečių, ar tik moteris neminėjo kažkokio kelio... – prisiminimas žybtelėjo ir išsisklaidė, nes užtvaras ėmė pleišėti. Tiesiai prieš gynėjus, pro atsiveriančias properšas į kiemą pasipylė vilkai. Daugybė. Signalinė siena, plėšrūnų gaujai besibraunant vidun, pažiro skuteliais per keletą akimirkų ir už jos atsivėrė odą šiauštis verčiantis vaizdas: žvėrys plūdo nenutrūkstančiu srautu ir nenuklysdami nuo kelio, jungiančio upę ir spiečių. Kitu metu medžiotojai būtų pamanę, kad plėšrūnus kažkas išgąsdino, juos veja, tačiau dabar jie patys buvo per daug sugluminti to, kas vyko, kad pastebėtų panišką žvėrių lėkimą. Viskas, ką galėjo padaryti gynėjai, buvo parengti ginklus ir stipriau įsispirti į žemę, laukiant neišvengiamo susidūrimo su atsiritančia banga.

– Gintis! – užriko Danas, – laikyti liniją, – ir užsimojęs pasirengė kirsti pirmam priartėjusiam vilkui.

Medžiotojai pasekė vyriausiojo pavyzdžiu: galabijo tik tuos žvėris, kurie prisiartindavo pakankamai arti, kad būtų pasiekiami iš užimtų pozicijų ir kiekvienas mostas buvo sėkmingas. Per pirmas susidūrimo akimirkas krito keliolika vilkų ir nė vieno gynėjo, sugrįžo pasitikėjimas. Ir kaip tik tą akimirką, kai žmonės atgavo pusiausvyrą, vėl pajuto žemę po kojomis, jų ausis pasiekė neaiškus Dano šūksnis. Tie, kurie nedelsdami atsisuko, spėjo pastebėti pravertą vyriausiojo burną ir sustingusį žvilgsnį, tačiau tai užtruko vos akimirką. Kitą akimirksnį medžiotojo galva nulėkė nuo pačių. Begalvis kūnas, plūstantis iš kaklo arterijų besiveržiančiu krauju, pasviro į kairę ir bematant pranyko už zujančių vilkų keterų.
– Ne! – suriaumojo Zikas, braudamasis į tą vietą, kur vos prieš akimirką stovėjo jo mokytojas, draugas ir vadas.

Galingi mostai retino vilų gretas, tačiau buvo per vėlu. Dano nebebuvo. Penkiadantis, skausmo ir įniršio apakintas, siautėjo toje vietoje, kur tik ką žuvo vyriausiasis, taškydamas ir traiškydamas užpuolikus savo ilgakočiu vėzu, pats panirdamas į žvėrių kraujo, kaulų skeveldrų, suplėšytų raumenų bei kailio skutelių masę.

Gelas, nors ir pritrenktas neregėtos įvykių kloties, pusiausvyrą atgavo greičiau. Paskubomis apžvelgęs gynėjus, vyras pastebėjo, kad galvos neteko ne tik Danas, bet ir dar keli medžiotojai.

Vilkai nekertą galvų... Vilkai neturi ginklų...

Naujasis spiečiaus vadas ėmė kaip pašėlęs žvalgytis į visas puses ir staiga suvokė:

– Tarpai! Taikykit į tarpus! Jie tarp vilkų!

Šįkart gmorgai nenaudojo žaibų, bet jie buvo čia. Pasinaudodami vilkų suteikiama priedanga, jie rado būdą, kaip išvengti Iglit žabangų, kurios sužlugdė paskutinį jų puolimą. Dešimtys vilkų sudraskė rezginį ir sutrypė išdavikiškai išlygintą smėlį. Įsiaudrinę, pašėlę plėšrūnai, kaukšėdami nasrais ir besiblaškydami po spiečiaus prieigas, nukreipė gynėjų dėmesį ir vėl sugrąžino gmorgų pranašumą – jie vėl buvo nematomi. Tačiau vilkai, suteikę užpuolikams galimybę pasisplėpti, taip pat ir išdavė juos. Kai Gelas perkando suktybę, jis suteikė progą gynėjams: po jo riksmo dalis iečių nukrypo reikiama linkme ir kovos aukos nebebuvo vienpusės.


----------------------

– Jie kažkaip, vadinasi, įsigudrino mus matyti?
– Ne, nemanau. Šaudo aklai. Jie analizuoja informaciją ir daro savarankiškas išvadas. Evoliucija. Reprodukcijos Komitetas įspėjo, kad taip gali nutikti.
– Ką darom? – barzdyla ramus stebėjo kovą, krapštydamas bioaktyvų alkūnės tvarstį.
– Laikomės plano, turim rasti hibridą.
– Vadinasi, einam?

Valantas išsitraukė kreipiančiojo spindulio generatorių ir įjungė. Per spiečiaus kiemą nusidriekė dvi raudonos gijos. Pradžioje jos mirgėjo greta viena kitos: vyras laukė, kol laukiniai vilkai jas pastebės. Daug laiko neprireikė. Žvėrys akimirksniu pajuto, kad ir vėl įkliuvo į bauginančius spąstus, o plėšrūnų dėmesio sulaukęs Jordanas ėmė lėtai braukti per prietaiso displėjų, taip priversdamas spindulius tolti vieną nuo kito. Kuo labiau plėtėsi tarpas tarp žymeklių, tuo labiau spaudėsi vilkai, mėgindami atsitraukti kuo toliau nuo instinktyvią baimę žadinančių stygų. Žvėrys grūdosi į pašalius, kol jų kūnai susidūrė su išoriniu spiečiaus žiedu, kuris, neatlaikęs spaudimo, be garso sutrūkinėjo ir į laisvę ištrūko dešimtys plėšrūnų.

Spiečiaus kiemas ištryptas, nuklotas vilkų maita, gynėjų kūnais, rezginių draiskalais atrodė nuniokotas, liūdnas ir apleistas. Tačiau jis toli gražu nebuvo tuščias, nors gyventojai tuo ir patikėjo. Nedrąsiai dairydamiesi jie akimis nulydėjo tolstančius plėšrūnus, puoselėdami viltį, jog šįkart jiems pavyko apsiginti ir bent kurį laiką jie bus saugūs.

Jordanas žvilgterėjo į primityvus. Keturi balti vyrai sėdėjo ant vilkų. Jų kostiumuose ir transportinių žvėrių kailyje raudonai žėrėjo kamufliažo generatoriai, mesdami atšvaitus ant krauju nutaškytų kombinezonų, tačiau baltagalvių visiškai nejaudino priskretęs purvas ar kiti kovos pėdsakai. Jie buvo apsoliučiai ramūs net tada, kai gynėjai ėmė artintis, tikrindami kritusių draugų kūnus.

Keturi primityvai. Ne kažkas, bet ir ne nieko. Sutartu laiku jie sugebės sukelti pakankamą sumaištį ir suteiks progą Valantui, o kol ta akimirka ateis, jis su saviškiais turėjo prisiartinti kaip įmanoma arčiau lopšio.

Pasirinko spiečiaus sienos dalį, nuo kurios gynėjai atsitraukė, kad galėtų pasirūpinti sužeistaisiais. Vilkus įsibrovėliai varė taip, kad tie žengtų per kritusiųjų kūnus, palikdami kuo mažiau pėdsakų. Kai prisiartino prie rezginio Mikantas vienu plačiu mostu apliejo sieną skaidančiuoju koncentratu ir kelias į lopšį atsivėrė. Išoriniai spiečiaus žiedai, kaip ir buvo galima tikėtis, buvo tušti. Miego zonoje suposi dešimtys tuščių gultų, tad nė vienas iš atėjūnų nė nesižvalgė. Todėl, kai tiesiai priešais Valanto vilką išdygo keistai persikreipusi būtybė, jis net susikeikė.
– Iš kur čia ta išsigimėlė? – moters vaizdas pasirodė itin nemalonus, ne tik dėl deformuoto kūno, bet ir dėl virpančių akių vokų, po kuriais matėsi užsivertę baltuojantys akių obuoliai.
– Nekreipk dėmesio, – paragino Mikantas, – ji vis tiek mūsų nemato.
– Sumauta sutrauka, pasirodė, kad tiesiai į mane žiūri.

Aplenkę moterį vyrai nuskubėjo prie lopšio ir čia jau neišlaikė ir barzdylos nervai:
– Kas čia per ...?
– Čia kas, vadinasi, medžių kamienai? Kaip mes pro juos prasibrausime, vadinasi?

Iš lauko atsklido klyksmai – buvo nesunku nuspėti, kad primityvai atnaujino puolimą.
– Neturim daug laiko. Mikantai, pamėgink koncentratą.
– Šūdas, – buvo vienintelė vyro reakcija, salsvo kvapo skysčiui be menkiausios žalos varvant nužievintu rąstigaliu.
– Ką darom, vadinasi?

Vyrų pasimetimą nutraukė klyksmas, nuaidėjęs jiems už nugarų. Veriantis garsas tiesiog suskaldė tylą, vos neišversdamas trijulės iš balnų, o vaizdas atsisukus privertė atvipti žandikaulius: apsigimėlė stovėjo tiesiai už jų, plačiai atsimerkusi. Balti obuoliai švysčiojo prieblandoje. Tos balzganos akys negalėjo regėti, tačiau moteris žiūrėjo į juos. Tiesiai į sutrikusių užpuolikų veidus. Stebeilijo ir klykė.

Staiga viena lopšio siena krustelėjo ir trumpai akimirkai atsivėrė ertmė. Iš tamsos pasigirdo aimanos, baugštus šnaresys, kažkokie maldavimai. Iš motinų šventovės ištrūko vienišas šešėlis.  Aukštas siluetas, slinkdamas pasieniui, be jokių abejonės ženklų pasileido link deformuotos klykiančios žmogystos.


----------------------

Anuka praplėšė akis ir pagaliau vaizdas buvo čia ir dabar. Pagaliau vaizdiniai pasitraukė, o su jais kartu išnyko ir svetimi jausmai, kurie ją buvo užvaldę: baimė, panika, noras išsivaduoti ir pabėgti, priespauda ir kažkokia svetima valia, besismelkianti į kaulus. Pagaliau ji vėl buvo Anuka. Gamtos vaikas. Moteris, užpulto ir suniokoto spiečiaus gyventoja – apie tai pagalvojus širdį suspaudė graudulys. Nors ir nedalyvavo grumtynėse, tačiau kuo puikiausiai suvokė viską, kas įvyko. Daugiau jau nebeabejojo savo regimų vaizdų tikrumu. O kaip būtų galėjusi, jei tiesiai prieš jos akis nulėkė Dano galva ir atsirito prie vilko letenų. Mirusios akys žvelgė kažkur į šalį, o ji negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo smėliu aplipusių lūpų. Norėjo pasilenkti ir nubraukti žvyrą nuo vyriausiojo burnos, tačiau vaizdas nutrūko, persikėlė į kitą vietą. Taip, šokinėdama iš vieno stebėtojo į kitą, ji per pačią skaudžiausią patirtį suvokė, apie ką kalbėjo Iglit, sakydama, kad Jaras geba matyti vilkų akimis. Dabar jau buvo tikra – ji taip pat tai sugeba. Dar Iglit sakė, jog vilkai mato gmorgus ir tai taip pat buvo pati gryniausia tiesa. Ta trijulė, kuri norėjo įsiveržti į lopšį: balti veidai, dangaus spalvos akys, sniego vaiskumo apdarai. Ir nuolankūs bevaliai vilkai. Kai stojo prieš įsibrovėlius matė save tų pavergtų padarų akimis ir tuo pačiu metu savosiomis regėjo nuostabos perkreiptas gmorgų fizionomijas. Nustebimas, ištempęs jų veidus buvo aiškiai atpažįstamas. Ne taip labai jie skyrėsi nuo spiečiaus gyventojų. Smulkesni ir bespalviai, tačiau turėjo tiek pat rankų, kojų, jų veidai, nors ir aštresni, smailesni, vis dėlto per daug nesiskyrė nuo taip gerai pažįstamų.

Moteris įkvėpė pilną krūtinę ir leido orui ištekėti nevaržomai, išsinešant visą pergyventą įtampą. Ji gulėjo ant grindų, o virš jos plytėjo spiečiaus stogas. Pro ventiliacines angas žemyn krito žaižaruojantys šviesos pluošteliai. Kažkur aukštai, pjaustydama šviesą, pastoge zujo anksti sugrįžusi baltoji kielė – kaip tu čia įkliuvai? – mintyse nusistebėjo klajoklė, stebėdama besiblaškantį mažą paukštelį.

– Bet kodėl ji išvis išėjo? – kiek prislopintas Ziko balsas nuskambėjo kažkur tolumoje.
– Nes anoji pradėjo klykti kaip skerdžiama, – Lorota. Keistai lūžtančiu balsu, lyg užsiverkusi.
– Ir kas?
– Ji užsispyrė, kad privalo ją gelbėti...
– Kurių galų?
– Nes... nes..., – favoritė suaimanavo balsu, – oi, Motinėle mano, ką man daryti?

Anuka sutelkė dėmesį, laukdama Motinėlės atsakymo. Jai pačiai buvo smalsu, kodėl Semba išėjo iš saugaus prieglobsčio.
– Susiimk, dabar TU mūsų Motinėlė.
– Ne, aš negaliu... aš nepasirengus, – Lorota užsikūkčiojo ir pokalbis nutrūko.

O klajoklės galvoje ėmė spengti. Moteris kaip pamišusi mėgino atkurti savo atmintį: kas gi nutiko po to, kai ji pamatė iš lopšio išsprunkančią Sembą? Ką darė gmorgai? Gynėjai? Juk jie pasirodė gana greit. Ar ne? Juk buvo tikra, kad prieš nualpdama girdėjo kažką atbėgant, kažkas iš medžiotojų tikrai išgirdo Anukos šauksmą, išsiveržusį, kai tik ji suvokė, jog užpuolikai veržiasi pas medžiotojų nesaugomas motinas ir kūdikius. Argi jie neapgynė Sembos? Nespėjo?
– Tai kodėl ji paliko saugų lopšį? – Ziko balse užuojautos nebuvo, vien gniaužiamas skausmas ir pro sukąstus dantis besiveržiantis įniršis.
– Ji norėjo parsivesti Anuką į vidų, kur saugu...
– Lorota, man atsibodo kartoti tą patį klausimą. Pasakyk aiškiai galų gale!
– Nes ji laukiasi, ji taip pat motina...

Klajoklė užmerkė akis ir nusuko galvą į sieną, vildamasi, kad niekas nepastebėjo, jog ji buvo atgavusi sąmonę. Jai reikėjo susikaupti ir pagalvoti apie tai, kas įvyko ir apie savo bei vaiko ateitį. Juk vos prieš kelias paras sužinojo apie Iglit ir Jaro suartėjimą ir tai sužlugdė moters planus palikti spiečių. Maža to, nevilties ir silpnumo akimirką ji viską išpasakojo Motinėlei. Semba išklausiusi klajoklės istoriją ir apžiūrėjus pasikeitusį kūną patikėjo jos žodžiais, tačiau jai reikėjo laiko viskam apmąstyti. Iš tiesų vyriausioji turėjo daug ką apgalvoti: Anukos istorija neturėjo lengvos baigties, mat vyriausiosios vertinimu, beveik nebuvo jokios tikimybės, kad vaikelis gims sveikas. O jei ir taip, tuomet Motinėlei tektų pareiga užtikrinti, kad jis ar ji niekada nesusilauktų palikuonių. Anukos kraujo kodas prastas, o tėvo išvis nežinomas, tad ši linija negalėjo būti tęsiama.

Laukdama Sembos sprendimo klajoklė ir pati daug galvojo. Buvo nutarusi, kad iki gimimo liks spiečiuje, kur jai šiuo metu buvo saugiau, nei vienai miškuose. Čia jai nereikėjo rūpintis dėl laukinių žvėrių ar maisto. O po to? Kas bus po to nė pati dar nežinojo – buvo nutarusi tai palikti ateičiai. Ir Sembai, mat klajoklė pasitikėjo vyriausiosios išmintimi, nujautė, kad Motinėlė ras teisingą sprendimą. Tačiau dabar ateitis susvyravo. Anuka nebuvo įsitikinusi, kad Lorota leis jai būti tarp motinų, leis čia gyventi, abejojo, ar tik ji nebus išvaryta gerokai anksčiau, nei pati būtų norėjusi išeiti.

Kad ir kokios sunkios mintys apsupo moterį, tačiau milžiniškos įtampos iškamuotas kūnas netrukus nugrimzdo į patį giliausią miegą.

Su tamsa į aulą įsiveržė triukšmo banga, nuvilnijusi per visą spiečių. Griaudintys šūksniai prikėlė klajoklę. Nors pramiegojo visą dieną, visiškai negeidė nubusti ir vėl stoti prieš slogias mintis, tačiau pro klyksmus ir riksmus prasimušė kai kas, kas privertė ją atsimerkt. Jaras. Jis ją šaukė. Vėl ir vėl. Jo balsas buvo aiškus ir ryškus, lyg vyras stovėtų greta. Anuka apsidairė – ne, ji gulėjo toje pačioje vietoje, kur nukrito mūšio įkarštyje, tad per visą dieną niekas jos nė pirštu nepalietė. Klajoklė nusprendė, kad tai geras ženklas: jei Lorota būtų nusprendusi jos atsikratyti, būtų jau pasirūpinusi, kad medžiotojai ją be sąmonės išmestų lauk.
– Anuka! Anuka! Kur tu, Anuka? – vėl ir vėl skambėjo žodžiai, bet klajoklė ėmė suprasti, kad tai tik iliuzija. Kad ir kaip jai būtų norėjęsi prie kažko prisiglausit, ji čia buvo visiškai viena.

Pamėgino atsistoti. Strėnas gėlė nepakeliamai, o sustabarėjusi nugara rietėsi, tempdama apsunkusį kūną prie žemės. Kai pagaliau pavyko, suvokė, jog kojos vos laiko – šios dienos įtampa buvo jai per didelė, be to nuo vakar ryto nesimaitino. Užgniaužusi liūdesį keliantį balsą galvoje, apsvarstė, ar nevertėtų susirasti kokį paukštį ir susisupusi į žaliąjį apsiaustą nusvirduliavo aulos link. Dar neįžengus į laužų apšviestą aikštę suvokė, ką rėkalioja žmonės:
– Gmorgas, gmorgas! Užmuškite gmorgą!
– Ar matei? Visai toks, kaip pasakojo vargšelė Oza, – aptarinėjo įvykį keli medžiotojai, – nereikėjo tam galvažudžiui sugrįžti.
– Norėjo nepastebėtas išplėšti lopšį, jei jau nepavyko per užpuolimą, – kažkas dėstė savąją įvykių versiją, – gerai, kad Gelas sargybą ir nakčiai pastatė, o tai nežinia, ką jis mums miegantiems būtų padaręs.
– Nupjaukit galvą! – nuvilnijo gausiai šūksniais palaikomas siūlymas.
– Jūs galit matyti gmorgą? – susidomėjo ir Anuka.
– Šitas be savo įmantrios apsaugos, pati pažiūrėk, – pasiūlė greta stovėjęs alas, – pamatysi, lygiai toks, kaip pasakojo ta nužudyta motina.

Anukai pasidarė bloga. Ji puikiai prisiminė, kokį gmorgo portretą nupiešė Oza paskutinėmis savo gyvenimo dienomis: geltonos akys, pilki plaukai, šviesi oda...
– Anuka... – išvargęs Jaro balsas vėl suskambėjo jos sąmonėje.

Moteris ėmė brautis į aulos centrą ir pasiekusi žmonių grūsties pakraštį sustingo. Jis klūpojo, rankomis atsirėmęs į žemę, pilki karčiai užkritę ant veido, susigūžęsir menkas, gal net palaužtas. O aplink savo auką išdidus ratus suko Zikas. Zikas sugavo gmorgą… Tik vargšas penkiadantis nė nenutuokė, kaip suklydo.
– Jarai, – sušnabždėjo klajoklė, o jos balsas išsisklaidė minioje.
– Nekalbėk. Tiesiog įsileisk mane, – vėl nuskambėjo jo balsas galvoje.

Anuka nė nenutuokė, ką tai reiškia, kaip jai jį įsileisti?
– Atsipalaiduok ir leisk mintims plaukti. Kvėpuok ramiai.
– O Pirmoji Motina, ką jis čia veikia, ir kaip man padaryti, kad jis girdėtų...
– Girdžiu, jau girdžiu.

Moters akys išsiplėtė ir burna prasivėrė iš nuostabos – kaip tai nutiko? Ir kaip jai tai nutraukti? Negi jis dabar visada girdės tai, ką ji galvoja? O jei netyčia nesuvaldys savo minčių ir pagalvos apie kažką, ko jam žinoti nereikia, o jei pagalvos apie tai...?
– Apie ką nenori, kad sužinočiau?
– Nesvarbu. Kodėl tu čia? Kaip mes tave ištrauksim?
– Dar nežinau.
– Bet kaip? Kaip jie tave sučiupo?
– Nebegirdėjau tavęs ir Koja nebejautė tavo buvimo. Žinojom, kad jus puolė. Galvojom, kažkas blogo nutiko.
– Tai atėjai patikrinti, ar man viskas gerai?
– Panašiai.

Anuka sustingusi spoksojo į Jarą. Pasaulis aplink neegzistavo, tačiau aplink šurmuliavo žmonės, o kai kurie iš jų net labai atidžiai stebėjo klajoklę, kurios reakcija į belaisvį itin juos sudomino. Ypatingai Lorotą, kuri sutrikusi ir užsiverkusi stovėjo kiek atokiau. Dar visai neseniai ji iš visų jėgų troško tapti Motinėle, tačiau šio virsmo džiaugsmą gerokai užtemdė baimė dėl ateities: kai Gelas pranešė, kiek jiems liko gynėjų po šio mūšio, moterį apėmė neviltis. Iš klestinčios, turtingos bendruomenės beliko trupiniai, kuriuos ji privalės kažkaip surinkti. Be to gerokai iš vėžių išmušė paskutiniai Sembos žodžiai, ištarti prieš išsmunkant iš lopšio: „Privalai rūpintis motinomis, kad ir kas jos būtų, kad ir kas nutiktų. Motinėlė yra aukščiau visų, bet be motinų ji niekas. Jei man kas nutiks, pasirūpink Anuka, dabar ji viena iš mūsų“. Matyt nuo mūšio klyksmų ir riksmų Motinėlei pasimaišė protas, kad ji sulygino gamtos vaiką su motinomis. Anuka niekada nebus viena iš motinų, tačiau dabar ji, Lorota, yra Motinėlė. O Motinėlė negali išmesti besilaukiančios moters iš lopšio. Tai būtų paneigimas visko, kas ji yra ir ką gina. Ji, kaip Motinėlė, dabar privalo kovoti už naują gyvybę bet kokia kaina. Nebent yra kažkokia itin svarbi priežastis to nedaryti. Ir Lorotai labai norėjosi, kad tokia priežastis atsirastų.

Iš pradžių niekas nepastebėjo, kaip Lorota atsiskyrė nuo minios ir patraukė link Ziko. Ji judėjo tyliai ir greitai, tačiau kai atsidūrė rato centre slėptis nebeliko kur. Galėjo pasinaudoti tik netikėtumu. Todėl nė nestabtelėjusi čiupo Ziko kuoką ir užsimojusi kiek pajėgė, smogė klūpančiam Jarui.
– Ne! – nevalingai ištrūkęs vienišas klyksmas nuaidėjo erdvėje.

Visi susirinkusieji pasisuko į žmogų, kuris prieštaravo Motinėlės valiai ir kuris užstojo gmorgą. Nuostabos kupini žvilgsniai susmigo į Anuką.