Jei pagalvotum, ką gali, suprastum – sąrašai ilgi.
O jei dar kyla abejonių, tai imkim ir padiskutuokim.
Mes esam iš gamtos kūrybos,
Kuri mums leido augt ir vyst.
Ji mokė mus kovot dėl vietos
Ir nepamiršt atsigaivint.
Kai gavom mes didingą protą,
Palaipsniui bandėm jį ugdyt.
Ir besistengdami kasdieną,
Atvėrėme akis, matyt.
Nors buvom baikštūs ir jauni -
Mes tapome visi savi.
Nebebijojom net tornadų,
O tuo labiau – jokių diktatorių.
Pajutę savo didžią galią
Nusprendėm, kad to negana.
Sukūrę sau palankią aplinką
Mes ėmėm ją darkyt ir griaut.
Tie svarbūs, ryškūs pasiekimai
Mums tapo praeitim blausia.
Pajutę nuolatinę sėkmę
Pradėjome visi kariaut.
Troškimai valdė mūsų sielas,
Godumas – žmogiškas mintis.
Nebežinodami, ko imtis,
Mes ėmėm kenkt vieni kitiems.
Šlovės ir turtų pakerėti,
Pamiršom žmogiškąją prigimtį.
Aplinkui matėm pulką priešų,
Tad konkuravome kaip niekad.
Ir nors sukūrėm naują terpę,
Kurioj kiekvienas tobulės,
Išties mes nepasiekėm tikslo -
Gal net visai pamiršom jį.
Tad pokyčiai toliau klestės,
O mes netapsim kitokiais.
Žmogaus galia tikrai beribė -
Ją reikia vystyt atsakingai.