Darbinis failas. Dvylikta dalis.

Devyni mėnesiai prailgo, nors iš tiesų laikas tekėjo nei lėčiau, nei greičiau, - kaip visada, visada tik į vieną pusę, dvi ląstelės mano kūne užaugo į žmogų ir jau visai prieš pabaigą žmogus tai rankomis, tai kojomis taip įsiręždavo į pilvo sieną, kad atrodžiau lyg prarijus šluotkotį.

Namo grįždavau retai, bet dabar pas mudvi su Ana dažnai svečiuodavos Juozukas. Eidamas pro šalį, nepamiršdavo paglostyt pilvo.

Atsisakydavau kalbėti apie ateitį, į virpantį „Tekėk už manęs“ tik papurčiau galvą.

Nustojau galvoti, kad negaliu būti gydytoja, darbas ramino. Ramino vaistų kvapas, balta operacinės šviesa, medicininio plieno skimbčiojimas, ant stalo tįsantys bežadžiai kūnai – ne visi pabusdavo, bet dauguma taip, sutvirtėję susirasdavo mane - padėkoti. Nustebdavo. „Jūs tokia jauna“. Staiga suabejodavo. Atkimštos kraujagyslės, užlopytos skylės, tvarkingai gyjančios žaizdos, taip taip, bet „jūs tokia jauna“. Širdis operuoja vidutinio amžiaus, rūstaus veido vyrai. Jaunos besilaukiančios moterys – ne.

Naktimis įsiprašydavau budėti. Kaip sarginis šuo vis tikrindavau, ar mano širdininkai miega, žiūrėdavau, ar vaistai ritmingai kapsi į melsvas venas, ar plaučių ventiliavimo aparatai tolygiai išsipučia ir susitraukia, ar žaizdos gražios ir raudonos, arba rusvai rožinės, – nelygu, kada pjauta, akylai žiūrėdavau, ar niekam neskauda.

Po to ilsėdavaus. Galvodavau apie juos, gyvus savo pacientus, apie tos storos moters nelaimingu veidu gyvenimą, ar džiaugsis išsikapsčiusi – infarktas buvo stiprus, užsitęsęs, nebuvau tikra, kad pavyks.  Apie vyrą, kuris bus laimingas pabudęs, jį atvežė sąmoningą, persigandusį, rankas teko pririšti prie lovos.

Galvodavau apie nepabudusius. Niekada pati nepranešdavau artimiesiems – jauna besilaukianti gydytoja, vakarykštė rezidentė, ne, ne, kam mums problemos, sakydavo kuris nors vidutinio amžiaus, rūstaus veido kolega, raminamai apglėbdamas per pečius, tuomet ženkliai siauresnius už liemenį, ir už mane atlikdavo juodą darbą. Galvodavau apie motinų, tėvų, sūnų, žmonų ir vyrų veidus, išgirdus „labai gaila“.

Tįsodama blausiame poilsio kambarėlyje galvodavau apie juos, kol nuo pilvo svorio paskausdavo nugara, tada leidavausi į naktinį žygį, į hospiso sparną, į mirtininkų palatas. 

„Negaliu užmigti“, - sakydavau, sutikusi nustebusį kolegą – į svetimą teritoriją naktį niekas nesiverždavo. Išsipūtęs pilvas - mano alibi. „Negaliu užmigti“, pakartodavau. Sunėrusi rankas ant gyvo kyšulio, linguodavau koridoriais, įslysdama vis į kitą palatos kišenę. Dauguma jų, išsekusių, pageltusių, sulysusių arba atvirkščiai – skausmingai ištinusių – miegodvo. Nelygiai kvėpuodami, garsiai dūsaudami. Ieškodavau nemiegančių, negalinčių užmigti. Matuodavau skausmo lygį. Turėjau savo taisykles ir jų laikiausi. Skalė nuo 1 iki 10. Kartais ilgai neapsispręsdavau. Darbo imdavausi tik nuo aštuntos padalos.  8, 9 ir 10. Dešimtukų retai pasitaikydavo, - žmonės stiprūs, stipresni, nei patys galvoja,  vis dėl to aukščiausią skausmo padalą retai kas pasiekdavo. 'Nuo skausmo aptemo sąmonė' nėra šiaip sau pasakymas. Ta moteris, kurią šunys ėdė, - šita taip. Sąmonė jai kažin kodėl neaptemo, aukščiausioj skalės padaloj dievo užmiršta būtybė levitavo, kol aš – aš! – nebeištvėriau. Nors nemanau, kad tąkart suklydau. O net jei ir taip, - klysta visi, argi ne? Aš dirbau gerai.

Mano pilvas buvo tokio dydžio, kad kalbėdama su gulinčiu ligoniu turėdavau smarkiai palinkti į priekį, idant matytusi mano veidas.

Mėgstu prisiminti antrą savo atvejį, tikrai. Tai nuo jo prasidėjo istorija. Ne nuo močiutės ir ne nuo tos moters, kurios riešas buvo švelnus ir šiltas.

Šįkart žinojau, ką turiu daryti. Neskubėjau. Pirmą naktį  sėdėjau šalia, jei ne baltas chalatas, galėjai pamanyti, budžiu prie mištančios sesers. Aukšta, liesa, be plaukų, nupjauta krūtine, blaškėsi sujauktoj lovoj, gausiai prakaitavo. Nešaukė, tik inkštė. Verkė. Iš beblakstienių rudų akių tekėjo ir tekėjo, stebėjausi, iš kur tiek vandens. Sąmoninga. Prieš kelias dienas apako. Aštuoni su puse, nusrendžiau. Buvau tikra, kad ne mažiau. Maksimali nuskausminamųjų dozė. Svarsčiau, kiek jai liko. Galėjo būti kelios dienos, galėjo ir keli mėnesiai. Niekada nežinai. 

Nepamenu, kiek užtruko, kol pradėjome kalbėtis. Trys, o gal keturios naktys. Aš niekada nepradedu, žinau, ką darau.

„Dar ilgai? “, - paklausė atsisukusi į mano pusę. Žinojau, kad sėdžiu ten gal trečią, o gal ketvirtą naktį.
„Nežinau“
„Padėsi man? “

Visada sulaukdavau. Visada. Nors klausdavo retai. Dažniau prašydavo. Įsakinėdavo. Maldaudavo.

„Kaip? Turi man pasakyti. “

Nuostabu, kaip (net mirštantys) žmonės vengia kalbėti pie mirtį.

„Skauda“
„Žinau“
„Aš nepasveiksiu“
„Turbūt ne“

Verkė ir prakaitavo, keistos formos kaukolė rasojo, varvėjo per pakaušį ir per smilkinius, man kilo noras apversti pagalvę, turėtų būti permirkusi, pamaniau.

„Padėk man numirti“.

Ji verkė, prakaitavo, blaškėsi, bet žinau, kad klausėsi, kai kalbėjau.

„Poryt viską atnešiu. Susitvarkyti turėsi pati“.

„Ar jau greitai poryt? “, - paklausė kitą naktį.

Prieš atiduodant vaistus miegojau kaip užmušta. Kūdikis milžiniškam mano pilve švelniai vartėsi ir tik retkarčiais atsargiai atsiremdavo kažkur ties šonkauliais.

„Šitą turi išgerti, kad neišvemtum kitų vaistų. Paskui negali praeiti ilgiau, nei dvi valandos, ar aišku? “

Įtūpdžiau tabletę į prakaituotą saują, pirštai susigniaužė.

„Šituos padedu čia. “, - paėmiau kitą delną, perbraukiau per ryšulėlį po pagalve, - „išgersi, po kelių minučių užmigsi. Daugiau neatsibusi, ar aišku? “

„Ačiū“

Išeidama mačiau, kaip praryja pirmą tabletę. Daugiau nesusitikom.

Iki gimdymo hospise nebesirodžiau. Pagimdyti Nojų užtrukau dvidešimt valandų, nešaukiau, 7 skausmo skalėje. Uodžiau ant mano krūtinės besiraivantį kūdikį.

Žinojau, kad viską padariau teisingai.