Ruduo. Alsuoja ramumu
vėsa nutilusia. Lyg žodžiais
į tave, mane
tuščiais. Bet gyslose
svarumas ryto. Bežadis.
Tloje randi save.
Tiek daug talpina!
Lūpose - atvėsęs vasaros svaigumas,
nutolę pažadai -
šermukšnių kekėse sūpuojas,
šypsosi
ir ramuma užlieja
taip giliai.
Ties pamirštu krantu išnirus stirna...
Į delnus sutelpa,
ko dar nepasakiau.
Norėjau,
bet išslydo žodžiai
pabūgę tarp nugeltusių pakrantės ajerų
ir tako palei šulinį.
Ruduo. Kalbu juo į tave
bežadė. Sutemom gamtos mirimo
pašventinto atgimt paslaptimi
kitapus žodžių
ir kitapus atgimimo.