Rašyk
Eilės (72244)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10353)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Romanas su Nepažįstamuoju

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Dabar, kai visa tai prisimenu, negaliu patikėti.

Pirmiausia nusipirkau dvi bandeles. Keturias. Iš tikrųjų buvo keturios bandelės, labai keistos, dvi iš jų keistos, kitos dvi normalios. Ta prasme dvi su razinomis, tai normalios,  o dvi iš varškės, šitos keistos, nes jos nebuvo iš varškės, gal jose ir buvo kažkiek varškės, bet išoriškai jos neatrodė varškėtinės. Atrodė gana normaliai, kaip ir tos su razinomis, labai panašios, bet pavadinimas skelbė, kad jos yra iš varškės. Tame ir yra jų keistumas.  Visada labai pasikliauju užrašais, todėl nustebau, kad nematau panašumo į varškę, labiau į kvietinių miltų kepinį. Niekaip negalėjau suprasti tokio klaidinimo tikslo, o jeigu tai tiesa, tai kaip varškė galėjo taip supanašėti su miltais?
Ilgai sukau dėl to galvą, kol galiausiai visus suvalgiau. Taip, visus, nes tai buvo keksiukai, ne bandelės. Ir kodėl aš anksčiau galvojau, kad tai bandelės. Dar suvalgiau sūrelį su razinomis, o pabaigai - grūdėtą varškę su mėlynėmis.
Suvalgęs nustojau apie tai galvoti. Pastebėjau, kad tada kai kažką suvalgai, apie jį daugiau negalvoji. Praeina. Taip nutiko  ir su tais keksiukais. Nustojau apie juos galvoti, bet prisiminiau kitą dalyką.

Kažkodėl pagalvojau apie Nepažįstamąjį. Sunku paaiškinti, kodėl ėmiau apie jį galvoti, gal tai pasekmė vieno patarimo, kurį neseniai išgirdau: tau reikia romano, sako. Ir viskas. Aš gerai nesupratau, detaliau man irgi nepaaiškino, tad gal tas neaiškumas neišėjo iš galvos, ir to pasėkoje ėmiau neberasti ramybės ir prisigalvoti visokių keistybių.
Arba mane veikė kažkurie kiti faktoriai, tarkim, pavasaris, bet pavasaris visus veikia, tik vargu, ar visi ima galvoti apie Nepažįstamąjį, o ir pavasaris buvo senai pasibaigęs, tokia yra faktų tėkmė, kuri gana miglota, tačiau ji nenumaldomai mane vedė prie galvojimo. Ir tas galvojimas ėmė suktis apie Nepažįstamąjį. 

Iš tiesų tai aš jį taip pavadinau, niekas man nesiūlė konkretaus objekto arba subjekto. Man tik buvo pasakyta - tau reikia Romano. Dabar toptelėjo - gal tai vardas? Žinau kelis Romanus, tiksliau du, nes vienas Romas, jokiu būdu ne Romanas, kiti du irgi netinka tam, kad apie juos galvočiau, tad greičiausiai tai ne vardas ir rašosi mažąja raide.
Iš to sektų, kad aš turėjau susirasti jį, Nepažįstamąjį, ir užmegzti su juo romaną.
Tam aš vėl turėjau suvalgyti varškės, arba kažko su varške, nes ji mane stimuliuoja. Šį kartą suvalgiau koldūnų su varške. Nepasakyčiau, kad labai mėgstu koldūnus, bet varškėtukų parduotuvėje nebuvo.

Ir tada man dingtelėjo, gal tas Nepažįstamasis aš pats? Ne, negali būti, na koks aš Nepažįstamasis, aš puikiausiai save pažįstu. Argi? Tikrai?
Tarp kitko, koldūnuose daug miltų, todėl jie užgožia tas vertingas medžiagas, kurių esama varškėje. Miltai, galima sakyti, susiurbia į save naudingas medžiagas, o mums išskiria kažkokį miltais atskiestą surogatą, kuris gal labiau kenkia, didina valgytojo bendrą masę, nei padeda, ta prasme nesuteikia visokeriopų pažangių minčių ir emocijų.
Apskritai, turiu pasakyti, jog esu vegetaras, ne tas šimtaprocentinis, kuris ganosi su karvėmis ir ėda tik žolę, aš toks dvidešimtprocentinis  vegetaras, kuris nevalgo tik mėsos. Visa kita man sueina, žuvis, kiaušiniai, pieno produktai ir t. t. Tai yra tai, kas teigiamai veikia mano galvoseną, elgseną ir pan. O mėsa žmones daro agresyvius, panašius į plėšrūnus, ir tai neigiamai veikia visuotinę pasaulio istoriją. Hitleris čia išimtis, o išimtis patvirtina ką? Teisingai.

Taigi, kaip minėjau, ta mintis apie Nepažįstamąjį kaip apie save, man toptelėjo suvalgius koldūnų, kuriuose dominuojantis vaidmuo tenka miltams, kurie yra visko, kas nesveika, šaltinis, tad ir mintys, savaime suprantama, gimsta absurdiškos. Tad norėdamas išsklaidyti užkratą ir pasisemti sveiko proto, išėjau pasivaikščioti.
Priėjau tiltą, kurį vietos valdžia pavadino Vytauto Didžiojo vardu, o gyventojai užsispyrę tebevadino jį Aleksoto tiltu ir ką tu padarysi. Stovėjau ties viduriu ir žiūrėjau į vandenį. Kuris tekėjo pro tilto atramas kaip gyvenimas. Viena kryptimi.

Paskui pastebėjau už kelių žingsnių stovintį jauną vaikinuką, taip pat spoksantį į upę. Priėjau arčiau ir atsirėmiau alkūnėmis į turėklą. Kurį laiką tylėjome, aš svarsčiau, ar kartais jis ne mano Nepažįstamasis, su kuriuo turiu užmegzti romaną. Galų gale ryžausi:
- Karšta diena, - pasakiau ir laukiau pritarimo arba paneigimo, nors ką čia neigsi, iš tiesų buvo karšta.
Jis tik numykė:
- Mhhm.
Pagalvojęs, kad veltui burnos jis neketina aušinti, ištiesiau jam du eurus, kuriuos sukrapščiau kišenėje. Jis nustebęs pažvelgė į mane, kartu ir aplinkui, jo akys nenustygo vietoje, pagaliau paklausė:
- Kam?
Dar palaikiau ištiestą ranką tris sekundes, leisdamas apsispręsti, paskui grąžinau monetą atgal į buvusią vietą, patenkintas, kad pavyko prakalbinti dykai. Nusisukau į vandenį, apsimetęs, kad tolesnė diskusija manęs nedomina.
Bet Nepažįstamasis pasitaikė atkaklus.
- Sakyk, kodėl man siūlei pinigų? - klausė manęs, o akys fiksavo teritoriją penkiasdešimt metrų spinduliu aplinkui.
Žiūrėjau į jį ir šypsojausi. Jo veide irgi atsirado šypsnys. Gražūs dantys.
- Ne, tikrai sakyk, ką tai reiškia?
- Galvojau norėsi atsigerti kavos ir suvalgyti bandelę su varške, - atsakiau.
- Kodėl su varške? Man labiau patinka su džemu.
- Varškė sveikiau, - mėginau pagauti jo žvilgsnį. Nesėkmingai.
- Gerai, tegul bus su varške.
- Jau nebus, tu nenorėjai, aš kažkur giliai įsikišau. Kitą kartą žinosi, reikia imti, kai duoda.
- Gerai, pakartokim dar kartą. Nuo pradžių, tu prieini, kažką ten sakai, paskui ištiesi monetą.
- Koks tu gudrus. Po laiko. Be to, man nepatinka, kad tu atstumi bandelę su varške, o juk ji pati skaniausia.
- Gerai, man vis tiek,  aš alkanas, gali būti ir su varške.
Jo akys dabar nelaksto, žiūri kažkur man pro šalį.
- Gerai, aš nusivesiu tave pavalgyti.
- Aš pats galiu nueiti, tik duok man pinigų.

Varškė, beje, gali iškrėsti ir visai netikėtą pokštą, pavyzdžiui mano plaukai prieš kurį laiką ėmė virsti plunksnomis, taip taip, tikrų tikriausiomis baltomis plunksnomis, nors niekada nebuvau šviesus, gal tik ankstyvoj vaikystėj, ir ne tik ant galvos, bet ir ant viso kūno. Ėmiau panešėti į paukštį. Ir dabar, nors buvo pats vasaros vidurys, buvau užsimaukšlinęs megztą kepuraitę, marškinių rankovės siekė riešus. Mano gydytojas nuramino mane sakydamas, kad tai dėl per didelio kalcio kiekio, kurio gausu grynoje varškėje. Tiesiog turiu nutraukti ją vartoti ir viskas grįš į įprastinę būseną.

Bet be varškės aš niekaip, pasakiau.

Tada jis patarė bent jau nevalgyti jos grynos, geriau bandelė su varške arba koldūnai su varške. Miltai, esą, atskiedžia grynąjį kalcį ir jis netenka dominuojančio poveikio.

- O kodėl tu negali susirasti darbo? - paklausiau Nepažįstamojo.
- Su mano išvaizda dirbti? Ar tau neatrodo, kad tai kvaila?
Iš tiesų jis buvo pritrenkiantis.
- Ir ką, tau siūlo pinigus dėl to, kad esi gražus?
- Tu gi pasiūlei. Tiesa, labai jau tu šykštus.
- Aš šykštus? - įsižeidžiau ir ištraukiau iš piniginės dvidešimt eurų. Jis lyg niekur nieko juos paėmė. Ir uždėjo savo delną ant mano rankos.
- Tau nekaršta, - pašaipiai paklausė, žiūrėdamas į mano kepuraitę.
- Visai ne, - sumelavau paskubomis, nors viduje darėsi karšta. Labai bijojau, kad jis nesugalvotų nuimti kepurės.  - Vilna kaip tik sugeria karštį, kalniečiai nešioja dar didesnes kailines kepures, vadinasi papachomis.

Tuo metu prie mūsų stabtelėjo tamsus automobilis ir vairuotojas pro atvirą langelį šūktelėjo:
- Ei jūs, įsimylėjėliai, greičiau šokit vidun, negaliu čia ilgai stovėti.
Nepažįstamasis timptelėjo mane už rankos ir atsidūriau kartu su juo ant galinės sėdynės. Automobilis nurūko Aleksoto kryptimi.
- Į mane nekreipkit dėmesio, jauskitės laisvai, - per veidrodėlį perdavė savo nuomonę vairuotojas. - Jums nesvarbu, kur važiuoti, ar ne?
- Mums nesvarbu, - atsakė Nepažįstamasis.
Aš nustebęs nesugalvojau kaip įsiterpti. Kita vertus, man iš tiesų buvo nesvarbu.
- O man ne taip nuobodu bus važiuoti, - paaiškino šoferis. - Paskui parvešiu.

Sėdėjau susikaustęs ir tik bijojau, kad Nepažįstamasis nesugalvotų mane nurenginėti ir panašiai, todėl pats paėmiau jo ranką ir laikiau savo delne. Jis nekreipė į mane dėmesio, akys kaip visada medžiojo vaizdus pro langą, matyt, jis perleido iniciatyvą man ir laukė, ką aš darysiu. Nenorėjau pasirodyti visiškas stuobrys, juk sumokėjau, be to, dar dvidešimt eurų, tad po kurio laiko ėmiau glostyti jo šlaunį. Jis apkabino ir nestipriai stumtelėjo mane žemyn. Mano galva atsidūrė prie jo pilvo. Girdėjau, kaip ten vyksta kažkokie veiksmai, matyt, susiję su jo noru valgyti, juk neveltui sakoma „pilvas gurgia“. Sėdėjau taip ir klausiausi tos muzikos. Pagalvojau, o kokius garsus skleidžia varškė? Tuo metu užsimaniau valgyti. Varškės, aišku.

Paskui jis mane atleido ir aš vėl grįžau į vertikalią padėtį. Veidrodėlis nereagavo. Nepažįstamasis žiūrėjo pro langą. Vis dar laikiau jo ranką. Buvo karšta. Nežinojau, ko tikėtis, bet įtampa, tvyranti salone, mane jaudino.

Buvome netoli pasienio, kai mūsų automobilis kažko apsisuko ir pasileido visu greičiu atgal. Atsigręžiau ir išvydau mus besivejančią pasieniečių mašiną, įjungtais švyturėliais. Paklausiau vairuotojo, ar neturėtume sustoti, ir tą pat akimirką pajutau smūgį į nugarą. Žemiau kairės mentės, kurios vietoje neseniai, gal prieš mėnesį pastebėjau išaugusį sparną. Dešinėje pusėje taip pat vietoj mentės atsirado sparnas. Gydytojui jų dar nerodžiau, maniau kaip nors pats pašalinsiu. Jeigu negalėsiu skristi. Kol kas jie buvo maži, reikėjo palaukti. Tikėjausi dar po mėnesio ar dviejų apsispręsti, ką su jais veikti. Iškart atsisakyti galimybės skraidyti juk kvaila.

Dabar toje vietoje jutau skersvėjį, lyg būtų atidarytos durys, ir kartu šilumą. Supratau, kad esu pašautas.
- Dar šaudo, gaidžiai, - pasipiktino vairuotojas ir padidino greitį.
- Gal reiktų sustoti, - pasiūliau. - Mielai nusipirkčiau bandelę su varške.
Alkis skverbėsi į mane pro atviras duris.
- Jis sužeistas, - pasakė Nepažįstamasis ir atsitraukė truputį, kad neišsiteptų.
- To dar betrūko, - niršo toliau veidrodėlis, bet sustoti neketino.

Jaučiau, kad tuoj prarasiu sąmonę, o neturėjau kam išsakyti savo paskutinės valios. Nepažįstamasis elgėsi lyg būtų man svetimas, jau buvo ištraukęs net savo ranką iš mano delno. Kita vertus, nesisekė net sugalvoti paskutinės valios ir tai, aišku, buvo varškės stygius organizme.
Pagaliau mašina į kažką atsitrenkė ir sustojo. Pamačiau, kaip mano Nepažįstamąjį pagriebė už rankos tas vairuotojas ir išsitempė paskui save. Mačiau, kaip jie tolo link miško susikibę už rankų ir mane apėmė lig tol nepatirtas jausmas. Pavydas.

Už kelių minučių į mane jau spoksojo paklaikęs pareigūnas, prakaitu išpiltu veidu, ir kažką sakė man. Tik vėliau supratau žodžių prasmę, o iš pradžių tik kvailai šypsojausi ir purčiau paukščio galvą. Kepurė jau buvo kažkur dingusi.
- Kaip tu? - vis klausė ir klausė jis.
Parodžiau nykštį į viršų, suprask liuks, kalbėti tingėjau. Atsirado šalia kitas rūsčios ir netašytos išvaizdos jo kolega. Kurį laiką nustebęs žiūrėjo į mane, paskui ėmė rėkti:
- Kas jie? Kas kiti du? Pavardės?
- Nepažįstamasis, o kito nepažįstu, - sušnabždėjau. - Varškės.
- Ką jis sako? - perklausė Rūstusis.
- Aš jį nušoviau, - kūkčiojo Pirmasis, - angelą nušoviau.
- Koks jis angelas, greičiau velnias baltomis plunksnomis! Kontrabandistas! Aš paliudysiu, kad pirmi šūviai buvo į orą. Nepraskysk, viskas susitvarkys.

Jie iškvietė greitąją, bet jaučiau, kad nebeišgyvensiu. Pirma, man reikėjo varškės, bet kas tuo patikės, jei jau nebetiki, kad antro aš nepažįstu, o pirmasis yra Nepažįstamasis.
Antra, mane žudė aklas pavydas, nors ir nežinojau, ką veikti su Nepažįstamuoju, bet jis priklausė man, aš už jį sumokėjau. O dabar jį pasiėmė kažkoks nusmurgęs kontrabandistas, nusikaltėlis, kuris įpratęs nemokėti mokesčių, ir šiuo atveju jis pasinaudojo mano sumokėtu atlygiu.

Visa tai aš pasakojau tam raudančiam pareigūnui, po to greitosios ekipažui, dar vėliau ligoninės personalui. Visi teigė mane užjaučiantys ir prašė nusiraminti, bet niekas nepasiūlė varškės, o gydytojas, be to, dar paklausė manęs, kada tai atsitiko, rodydamas į sparnus ir plunksnas.
Supratau, kad niekas manęs nesupranta, pasijaučiau toks vienišas šioje žemėje, toks niekam nereikalingas, kad numiriau, be to, dar ir iš sielvarto. Paskui atvažiavo ministras (tik to aš jau nemačiau), jis nespėjo, bet tai nesutrukdė jam išvadinti mane nusikaltėliu, ko gero, gerai, kad to nemačiau, nežinau, ar būčiau atlaikęs.
2015-09-05 17:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-30 13:55
sesė_mėta
:D žiauriai linksmai buvo skaityt apie varškės panašėjimą su miltais. Čia gal man kokia keista nuotaika, bet tikrai balsu juokiausi iš tos dalies. Gera dalis. Ir apskritai visas geras. Neprailgo. Įstrigo. Manau šį kartą netgi ryšiuosi paspausti 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-08 23:04
Pelas
Oho, puiki interpretacija. Kad bus interpretacija supratau nuo tos vietos, kai herojus išvydo besivejančius pasieniečius. Pritarsiu foreheiteriui dėl didelio keistumo. Bet tai tik į gerą. Visas tas briedas, detalės iš palubinskio, nenuspėjami minties vingiai, ta pati varškė - galvojau eigoj, panašu į D. Lipskerovo kūrybą.
Vegetarą nevalgantį + kiaušinių, pieno produktų ir t.t.  galima vadinti veganu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-07 16:40
forehater
Ar čia aš stabarėju ar tavo kūriniai keistėja? Ne, tai tik aš. Tavo kūriniai visuomet buvo keistoki. Kad ir tas apie myžalus geriantį žmogų. Ir visgi tavo originalumui kartais nėra ribų. Kartais pavydžiu tau to puikaus sugebėjimo tokio tipo istorijas pasakoti. Nuoširdžiai. Manau, jog man dar toli iki to. O kūrinys gali būt interpretuojamas. Gali būt juokinga istorija. Gali būt nušautas vietoje Nepažįstamojo angelas sargas, tik, kad jį visi matė ir užjautė. Che che įdomi istorija išties... Galėjo būti tiesiog viskas taip, kai paprašyta. Tokie siurrealistinė istorija.  Vistik nesupratau tos varškės paskirties kūrinyje. Ji ją turėjo? Ar buvo tik jungiamasis audinys kažkokioms istorijos detalėms? Tokie 'ala' mano slengu 'klijai', kurie suteikia šiokį tokį linksmą akcentą šiai istorijai? Orioginalus darbelis. O šiandien rodo kašę...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-06 00:32
Gitana Siauliene
man ministras pirma atvažiavo paskui paskiausiai seselė ar brolelis, nepamenu tiksliai...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-05 22:11
Nie cas
Pažadėtoje žemėje skaniausia varškė, ar teko valgyti, bent ragauti?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą