Svetimas

Smilksta ilgas lietaus lašas ir dabartis kukliai pakvėpinta keliolikos atspalvių žaluma. Atmerkiu akis ir pajudu miško link. Einu iš lėto, bet netrukus spartinu žingsnį, nes rodos, kad miškas tolsta. Niekaip nepasiekiu ir nepaveju dabarties. Kaskart kai noriu  pajusti save esančią, viskas aplink ima virsti į nebylią plokštumą,  peizažą, išlietą ant didelės drobės, į kurį negaliu įlįsti. Kuriam nepriklausau. Tada klaikiai bijau, kad amžinai liksiu kitapus dabarties...

Stoviu sustingus, įbedus beviltišką ir nerimastingą žvilgsnį kažkur į tolį ir matau, kaip nubėgu vaizduote lyg per ploną lyną į tą mišką. Liečiu medžių  šlapius lapus, gniaužiu juos delnuose ir prikišusi prie nosies bandau sukvėpti visą aromatą į save. Lėtai liečiu vėsią žemę, kasu pirštais, gniaužiu ir metu į viršų. Apkabinu medį... jis glosto mane plonomis šakomis... Esu čia, dabartyje, bet bijau, kad už akimirkos kažkas ištrauks mane iš čia ir tai baigsis.

Imu begėdiškai drąskyti lapus ir žolę, ir kišti sau greitai į burną. Išraunu ir medžius, perlaužiu juos perpus ir dedu, kišu į save lyg į didelį maišą. Nudreskiu ranka dangų ir vienu stipriu kvėptelėjimu jis pradingsta manyje. Nulupu saulę ir nelaukus, kol ji atvės, nekramčius staigiai praryju. Užlieja veidą ašaros, nes jaučiu, kaip dabartis ir visas pasaulis vėl ima tolti nuo manęs. Viskas gulasi į plokštumą, o aš lieku viena kaip strėlė įbesta beorėje erdvėje. Kaip valkata prie vaišių stalo viską skubu suvalgyti, suėsti, sudėti ir sugrūsti į save desperatiškai šaukdama „ir aš čia esu.! „