Jaunuolis vardu Janas

Jaunuolis vardu Janas gerais rezultatais baigęs konservatoriją buvo priverstas įsidarbinti vietinėje gamykloje, kad nemirtų iš bado ar šalčio; jis anaiptol nebijojo juodumos amžinosios, jis privalėjo sužavėti visą pasaulį savo talentu, jis troško susilyginti su klasikiniais kompozitoriais, be abejo, jo naivumas nebuvo toks beribis, bet suvokimas, kad jis jiems niekada neprilygs jo neslėgė, o kartais ir keistai pradžiugindavo.
Darbas buvo sekinantis, atmosfera įkyri, vienintelė paguoda jo muzikinis instrumentas gulintis namuose. Pinigai maži, todėl pastoviai tekdavo sukti galvą apie išlaidas, ko jis taip nekentė. Grįžęs po darbo vėlyvą valandą jis imdavo instrumentą ir treniravosi iki paryčių, kartais sukurdavo ir užrašydavo kokią melodiją, tačiau tą pačią dieną nusnaudęs vos keletą valandų prieš darbą jis prakeikdavo viską: save, saulę, dieną, žmonės, save, darbą, save.

Darbas jį sekino iki pat kaulų gelmių. Jam į galvą dažnai šaudavo mintys apie savižudybę, bet vis liepdavo sau nesuskystėti ir toliau grįžus namo groti kiek liks energijos. Jis jautė kaip jo meistriškumas kyla su kiekviena naktimi, po visai nedaug, per viena trisdešimt antrą natos dalį, todėl jis laikėsi, bet darbe jo tingumas ir pasyvumas neliko atleisti ir jam teko pažadėti apie pasitaisymą, bet tai buvo melas - jis tiesiog išmoko geriau apsimesti dirbąs.

Vieną vakarą jam grįžus ir sumetus savo kaulus į seną krėslą, kuris atrodė kur kas geriau nei jis pats, jis išsitraukė savo instrumentą, bet jėgos jį apleido, jis nesugebėjo išgauti nei vienos natos. Nusprendęs valandėlę nusnausti apsiprausę ir nugrimzdo į sapną: neva jo skrandyje įstrigęs toks pats kaip jo instrumentas ir dėl to, jis negali nieko sugroti. Šis keistai nemalonūs sapnas ji pažadino ir buvo bandytas suprasti. Jis jautė, kad dar truputis apsvarstymų ir reikšmė atsiriš, bet jam pritrūko jėgų. Per daug nenusiminęs jis nusprendė dar kartą pabandyti kažką sugroti, bet kojos ir rankos tapo švino sunkio ir sutelkęs paskutinės jėgas pabandė nustumti metalo gabalus nuo lovos, deja apalpo.

Kitą dieną, gerai išmiegojęs beveik visą naktį, jis jautėsi gan neblogai. “Nuostabu kaip miegas išgarino nuovargį”, jis sau pasakęs prisimina apie beviltiškus bandymus sugroti ir tai jį panardino atgal, į jam jau pražystamą, depresiją. Tą pačią dieną jis suprato kaip kūnas begėdiškai jį apgavo: jis manęs pailsėjęs nusprendė padirbėti iš paties ir parodyti savo pranašumą kitų darbininkų atžvilgiu ir taip pakelti sau upą, bet vos kelios valandos ir švinas vėl sustingo į tvirtą ir sunkų metalą. Janui niekada nebuvo taip sunku judėti; darbas ėmė nesisekti ir padėties beviltiškumas uždegė jo galvoje knatą, kuris vedė į tamsią kasyklą su sprogmenimis. Knatas degė lėtai, bet ugnis pokšėjo smagiai ir štai ką jam kalbėjo:
- TU nekenti visų, nekenti savęs, sumautas tavasis darbas, kodėl tu turėtum jį dirbti, kodėl TU..?
- Užsikišk.
Akimirką pasėdėjęs jis susiėmė ir užgesino ugnį, grįžo į gamyklą ir nepastebėtas, neskubomis, bet užtikrintai tęsė darbą.

Ir nors jis jau retkarčiais te be grojo, tik per išeiginės, jis geriau susipažino su bendradarbiais, vis dažniau geriau išsimiegodavo ir ėmė geriau jaustis, nors per daug to nenorėjo to pripažinti.

Jau po kelių mėnesių jo instrumentas ėmė dulkti, bet štai Janas gavo paaukštinimą, nedidelį, netgi juokingą, per daug simbolišką, jis tiesiog tapo pastovus darbininkas. Bendradarbiai jį pamėgo, o jis juos, nors slaptai juos niekino dėl jų naivumo. Darbo atmosfera įšilo ir įgavo malonių spalvų bei kvapų. Tiesą, atlyginimas taip pat padidėjo, todėl dabar karts nuo karto galėjo sau leisti su kolegomis (kaip jis juos pradėjo vadinti) vietinėje apgailėtinoje, bet linksmą atmosferą turinčioje smuklėje išgerti alaus.

Vieną kartą smuklėje jam sukako devyniolika ir, be abejo, jis nusitašė, nes turėjo išgerti su kiekvienu jį sveikinančiu - jie jam dovanojo pilną alaus bokalą. Jis gėrė ilgai ir linksmai, kol alus nenusprendė padėti geriau augti augalams. Alus pabėgo ir jis įbedė savo girtą žvilgsnį dangų, žvaigždės plaukiojo, jis atsirūgo ir nusijuokęs smako žemyn - žemė jį priglaudė savo puriomis ir gausiomis žolytėmis.

Jis ilgai mėgavosi savo girta savijauta, panelės šypsena, kurią įsimylėjo ir beribiais žvaigždynais, kol galų gale pastebėjo savo instrumento blausią formą. Jį apėmė kažkoks nemalonus kankinantis jausmas, kad jam laikas skubėti namo ir groti, groti kol pirštai pradės kraujuoti, o ne vartytis čia girtam.

Grįžęs puolė prie savo instrumento, nuvalė dulkės, tarsi tai būtų ašaros ir pabandė sugroti savo mėgstamiausią, pirmąją melodiją - Žalieji laukai. Jam nepavyko iš pirmo karto, nieko tokio, tiesiog reikia prasiblaivyti, užsikaitė kavos, nusipurtė, nusiprausė ir sėdo dar kartą. Nusivylimas jam smogė per galvą, - jis niekaip negalėjo patikėti, kad jis nebe sugeba sugroti tokios paprastos melodijos. Jis pabandė dar, ir dar, ir dar. Ir kai po dešimto karto nesugebėjo atlikti tai, kas jį kažkada jaunystėje tiek sužavėjo, kad nusprendęs mesti mokslus stojo į konservatoriją, Janas pasiūto ir sužiuro į savo rankas, tarsi jos kaltos, o gal jos ir kaltos? Jos siaubingos: žaizdos, patinę pirštų galiukai, pajuodęs nagas, apdeginta oda ir visur purvas - tai juodos rankos, visai ne jo, visai ne muzikanto. Kaip jis drįso liesti instrumentą tokiomis rankomis? Kaip jis leido paversti savo rankas į juodą mėsgalį su keliomis ataugomis? Tarp savo minčių jis sugavo draugiškai nusiteikusią ir nusprendė išklausyti - “nieko tokio, svarbu tai, kad tu susiradai draugų, jie tau patinka, ir tu patinki jiems, darbas nors ir sunkus, tapo tau iššūkiu, kurį pamėgai įveikti.. tai ne nuovargis neleido tada kažkada groti, bet tavo pyktis instrumentui - tau jis atsibodo, tu jo pradėjai nekęsti, nes jis negrojo to ko tu norėjai, nesugebėjai pripažinti savo menkų sugebėjimų, grojimas vis artino tave prie tiesos, paprastos tiesos, kurios tu norėjai nesužinoti - tu talento neturintis nevykęs muzikantas! ”.

Knatas užsidegė savaime ir ėmė lėkti kaip pašėlęs, vienas, du, tris.. kasykla sprogo, viskas griuvo ir sudundėjo, girdėjosi ugnies juokai. Janas išsitraukė storiausią stygą, apvyniojo ją sau aplink kaklą ir pasikorė.