Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Scenarijaus priešaušris: atokvėpio nebuvo
 
    Taip, atokvėpio nebuvo, o tiesą  sakant, nei aš, nei Leokadija  jo nelaukėme. Priešaušris ir įsišvietęs rytas, mudviem mestelėjo  tiek netikėtumų, kad buvo reikalingas netrumpas laikas, sugrąžinantis  mus į įprastą senių gyvenimą, apsikabinusius neskubius sodelio reikalaus. Apie tai net  neverta  kalbėti, tačiau kaip seniai žmonijoje pastebėta:  viena bėda -  ne  bėda. Mes  net nepagalvojome, kokiai kategorijai  priskirti tokias priešaušrio ir ryto dovanas, dar  nebuvome  atsitraukę  nuo  paveikslo prabangaus rėmo, kai iš jo išgirdome:

– Pasimetęs, vežėjau, it  būtum karietą praradęs O  gal  dantį suskaudo? Sakiau gi, saugokis skersvėjų. Ne  jaunystė jau, ne.

Iš paveikslo rėmų išėjo Aldona

ALDONA  Labas, Leo. Labas, vežėjau. Ir nepykite, kad  aš čia su visais Druskininkų miškais. Ėjau, galvojau, prisiminiau juos. Štai taip ir atsiradome čia, kaip buvę. Prisimeni? Bet kas atsitiko, a? Gal iš tikrųjų dantį suskaudo? 
AŠ  Ką  bepadarysi, kad ne jaunystė, tačiau ne dėl dantų ji man  būtų reikalinga. Kuo daugiau trankausi po šituos  Druskininkų miškus, tuo jie man paslaptingesni.
ALDONA.  O, valio! Atsimeni,  atsimeni.
AŠ  Ir dabar kalbu, kad netiesa, jog miškas negali keliauti
Atrodo, kad  būna net ir taip. Kad  visi Lietuvos miškai kažkokiu  būdu susirenka į vieną vietą. Tikrasis miškas, Aldona, atrodo ne taip, kokį  jį matome. Tikrasis  miškas...  o,  jis kaip ir žmogus keliauja, verkia, džiaugiasi, dejuoja, serga, prisimena Jam  būna  linksma ir būna liūdna Jis  gimsta, miršta. Aš tikrai pradedu netikėti, kad miškas... na, miškas ir tik tiek Tu  ji kirsk, degink, daryk  ką  nori  su  juo, o  jis  net ir pasiskųsti nemoka. Iš tikrųjų, jis Aldona,  moka  viską ir  ne tik Jeigu tu sugebi ateiti į tokį mišką, tai  jis tave išmoko  daug  puikių dalykų, nes, pasirodo, moka  visas pasaulio kalbas ir pažįsta visą jo jauseną.
ALDONA.  O, dar kartą –valio! Negi manai, kad galėčiau dėl to ginčytis? Ne. Dėl to nesiginčysiu, bet galvoju: kas  atsitiko, ko reikėjo, kad tą mišką išgirdai taip gerai, jog  man tiesiog malonu. Galiu viešai pasakyti, kad prie tokio vežėjo netgi ir  poniai Aldonai nenuobodu būti. Galbūt  ateis laikas, kai  mudu abudu Šekspyrą skaitysim.
  Tu čia kalbėjai, kad miškas  judrus, kad tik taip atrodo, jog  miškas negali keliauti Betgi ir karietoje kažkas panašaus: buvo, buvo vežėjas, o kai prakalbama apie mišką, tai atrodo, kad  jo vietą užima nepažįstamas, bet malonus  žmogus .
AŠ. Mano vietą užima? Karietoje?
ALDONA.  Taip, tavo vietą. Taip, karietoje. Sakau, man  tiesiog  malonu. Sakau, man tiesiog  malonu  tai jausti  ir todėl: būk  sveikas ir  drūtas, bet  ša... (Į Leo) Ponia, tikiuosi, kad  jūs nesupyksite, jeigu  jeigu čia  pastumsiu dvi kėdes  šalia, o vežėją  timptelėsiu  prie  savęs.
LEO  Taip, ponia, kaip kadais  karietoje (Į mane) Vežėjau, dribk į savo  vietą šalia ponios Aldonos ir prašom pasisveikinti  iš Druskininkų miškų. Kaip tada...


AŠ  Sveiki gyvi, Radijo karietos  žmonės. Pradedu tikėti, kad  kuo  daugiau aukštų, kad ir puikiausia įrengtų mūrų, kuo daugiau ištaigos ir išmonės žmogau  gyvenime,  tuo labiau  šis žmogus pasiilgsta paprastumo. Štai prisiliečiu ranka prie  medžio, o jis virpteli it išgąsdinta širdis
– Nebijok, medi. Ne skriausti čia tavęs  atėjau, o pasiguosti, pabūti su tavimi. Gal tu ir nežinai, bet  žmonėse vis mažiau tokių, pas ką  galima būtų ateiti su  atvira širdimi.
ALDONA Tai drebulė, vežėjau. Drebulė.  Tavo ranka  ant drebulės liemens. Prisimink, prisimink, kaip  ji čia  atsiradusi


Trys žaltienės  sūnai
Žvelgia rūsčiai, stačiai,
O dukrelė... Jinai
Vien kūkčioja karčiai

Keikia prakeiksmu ją
Motinėlė tikra

ALDONA:
Būk  prakeikta! Deja!
Išdavikė dukra

Virski drebule tu! –
Visais lapais drebėk!
Paukštis  joks nenutūps
Prie tavęs, nečiulbės

Tešukuos, tegu raus
Vėtra plaukus piktai!
Tegu lietųs išpraus
Tau veidelį baltai!


Nusileido  naktis
Ant laukų, ant kaimų


Kas gi mus  pasitiks
Be namų, be namų?

AŠ.
Jau naktelė  tamsi,
Šen bei ten žiburys.
Namuose  jau  visi
Užsisklandę duris

Trobelytė  menka
Ir ugnelė skaidri

ALDONA.
Atiduotum kažką
Kam tu  jos neturi?

Ūžkit,  vėtros, smagiau
Barkit, guoskite mus!
Mes negrįšim daugiau
Niekada į namus

Sveiki, Radijo  karietos žmonės, sveiki, mielieji. Sunku  mums  pasakyti, kaip toli ta diena, kada Eglė su savo vaikais  - su  dukrele ir  trimis  sūneliais  – nesugrįžo į namus. Ir mes  galvokim dabar, kad galbūt toji diena yra  Lietuvos  miškų atsiradimo  diena  Ir pirmasis  miško medis drebulėlė.


Tačiau, Aldona, tuomet  aiškėja man labai svarbus  dalykas: girdėdamas mišką, aš lyg bendrauju su žmonėmis, kurie čia  gyvenę  Eglės –  žalčių karalienės laikais. Ir štai ši drebulė, ši tolimų laikų mergaitė priėmė  pirmuosius kankinimus, reikalaujančius išdavystės. Kodėl reikėję  ją prakeikti, jeigu  ji buvo silpnesnė už savo brolius?

ALDONA
Būk prakeikta! Deja!
Išdavikė dukra...

Virski drebule tu!
Visais lapais drebėk...

Irgi pagalvoju, kodėl ją reikėję motinai prakeikti, jeigu  ji silpnesnė Kodėl, sakykim, mane reikia  keikti, jeigu  manyje  nėra tiek geležies, kiek jos reikia, kad galėčiau iškęsti baisius  kankinimus Matyt, dangaus valioje daugiau žinojimo ir  mums daug  ko nesuprasti? Kančia, kaip žmogaus  gyvenimo, jo  dalios dalelytė jau nuo Eglės – žalčių karalienės laikų. Tu teisus vežėjau: miške net ir vienas  žmogus negali  būti vienišas, vienišius  Tie, vadinamieji atsiskyrėliai, bėgdami miškuose praleisti gyvenimą vienatvėje,  faktiškai niekuomet  nebūna vieniši Man net  atrodo, kad šitame pasaulyje išvis nėra  vienišumo. Kad ir kaip tu vienišas, kad ir mėnesiais niekas nepasibeldžia  į tavo  busto  duris, o  vis tiek arba žilsti nuo vidinių pasikalbėjimų, kuriuos girdi savyje, arba nežilsti, nesensti, kai  jie, tie pasikalbėjimai, laimingesni.
2015-08-30 12:07
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-30 15:10
Pranas
Turbūt ne kaip man čia seksis su šiuo kūriniu, kuris  vis dėlto turėtų būti vientisas. Dabar užtrunku  jo prieigose. Ir atsitinka taip, kad pirmieji jo veikėjai, išskyrus  Balsą, - ir Dalia Tamulevičiūte, ir Audronė  Meilutyte, ir Aldona Vederaitė – yra  jau Anapilio žmonės. Man smagiau, kad jie  būtų čia. O kaip  kitaip tai padaryti?. Turbūt tik per dvasią. Leisti  materijai ištirpti dvasioje, paliekant gebėjimą iš jos kažkaip vėl materializuotis. Tai mano „Scenarijaus  Trispalvei“  tikslas – sulaukti Lietuvos  valstybės atkūrimo 100 metų  jubiliejaus, neturint mirusių.  Na, na, nesišypsok, gražuole,  aš  ir pats  žinau, kad man laikas jau į Turgenevo palatą nr. 6
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-30 13:47
twentyFour
..."Iš paveikslo rėmų išėjo Aldona"...
kodėl ši frazė man įstrigo,
gal kad prakeiksmus papylė/S.N žodžiais /
po to
žilsti nuo vidinių pasikalbėjimų, nes nėr su kuo pasikalbėt , kaip pasakė kažkas, -" vienintelis protingas , tai aš"  :)
tekstas geras , gerai  sudramatizuota... vaikystėj  ,kai skaitydavau Eglė žalčių karalienė, visada verkdavau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-30 13:18
Juozas Staputis
Ir legenda ,ir realumas laike.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą