3. Scenarijaus priešaušris
(Veiksmas tęsiasi. Ir dabar sodo namelio patalpoje jiedu, migla prisidengę Balsas I su Audronė M. ir aš su Leokadija (Leo). Dar šunelis Kandžius, smalsaujantis ir vis, kaip mokėdamas, prašydamas dėmesio sau. Prasčiausiai jaučiasi Leokadija netikėtai užklupta neįprastų svečių).
LEOKADIJA Tai kad žinotum žmogus, kas kada namelius aplankys. Betgi, ačiū Die, ačiū Die, kad jie dar ateina. Dziedai, kviesk, prašyk žmones prie stalo.
BALSAS I. Nesirūpinkite, ponia. Miglos ir taip nemažai atnešėme. Aš tikrai nebūčiau užklydęs, jeigu ne kolegė. Netgi pasižadėjo, kad padainuosianti kartu su vežėju.
LEOKADIJA. Tai būtų dar vienas Dzievulio siųstas stebuklas. Nedainuoja jis, pone. Seniai jau ne. Tačiau ir tuomet, kai dainuodavo, tai pagal savo muziką. Turbūt nė vienos dainos nesu girdėjusi, kad padainuotų, kaip kompozitoriaus prisakyta.
AUDRONĖ M. Girdi, ką šeimininkė kalba. Ir tai tiesa?
AŠ Niekas manęs, tamsta. jau neprašo padainuoti. Ir anksčiau – ne, bet amžina atilsi Meilutytė mėgdavusi mane išgirsti, sakyčiau, nestandartiškai dainuojantį.
BALSAS I Nestandartiškai? Ką tai reiškia?
AUDRONĖ M. Tikiuosi, kad išgirsime, ką tai reiškia.
AŠ. Gal to žodžio – nestandartiškai – čia nevertėjo tarti. Šia prasme, kaip man atrodo, su ja buvome panašūs. Vienąkart išgirdęs dainą, žinojau, kad muzikai žiosiu kitas natas – ausų klausa kažkur dingsta ir dirigento lazdelę perima dvasinė apraiška. Tikriausia, kad nesuprantate, apie kokį dvasinį reiškinį kalbu, tačiau kitaip pasakyti, deja, nesugebu. Tas kažkas viduje girdi geriau ir supranta geriau, kaip reikia dainuoti, kad daina harmonizuotųsi su dvasia. Neardytų jos, nesiaubtų, neengtų...
AUDRONĖ M Ak, štai kaip. Nagi, nagi...
AŠ Žinau, kad dainuoju ne taip, kaip girdžiu dainą dainuojant kitus. Žinau, kad kitą kartą dainuosiu ją ne taip, kaip bent kartą padainavęs. Čia panašiai kaip į upę – antrąkart neįbrisi.
BALSAS I O į karieta? Kodėl manai, kad į ją tokią galima įsėsti net ir po to, kai ji sudaužta?
AŠ Turbūt taip nemanyčiau, jeigu galėčiau. Tai nebuvo paprasta karieta. Tik iš paviršiaus, tik iš išvaizdos tokia, o iš tikrųjų... Betgi jūs žinote, puikiai tą žinote, pone. Ir dabar, pavyzdžiui, aš žodis į žodį atsimenu, ką man, vos padeklamavęs Archilocho eilėraštį apie širdį, dar net nespėjęs atsikvėpti, pakalbėjote. Nemanau, kad tai svarbu, bet išgirskite. Į upę antrą kartą išties neįbrisi, o štai pakalbėtus žodžius ir po nemažai metų atsimenu:
Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į kurį tik ir pats, padedant dievui tegalėsi atsakyti.
AUDRONĖ M. Palaukit, palaukit. Apie tai jau kalbėta,
BALSAS I Būtent apie, apie... Kalbėta, bet nesusikalbėta.
AUDRONĖ Ir taip, vežėjau, tą dzūkiška. Prašau.
AŠ. Rimtai?
AUDRONĖ M Labai prašau.
(Kurį laiką pagalvojęs:)
AŠ Mam, padėsi?
LEO Na jau – ne. Atsiprašau. Ne, ne, tikrai ne. Irgi, mat dainininkas. Gėdykis..
(dainuoju vienas, tačiau kartojant posmų dvi paskutines eilutes padeda Balsas I)
Pasvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Už manį aidama. (2x2)
Ar tu mokie verpcie,
Ar tu mokie auscie,
Ar moki, mergela,
Kalni rugius pjaucie. (2x2)
(Trečią posmelį dainuoja Audronė M. o kartojant paskutines dvi eilutes jai padeda Leokadija)
Tu neklausk, berneli,
Ar aš moku darbo,
Ciktai pasiklauskie,
Ar aisiu už tavį (2x2)
AŠ. Betgi, betgi.. Tai tu. Tu ne šiaip Audronė, ne bet kokia Audronė, o esi Audronė Meilutytė. O Viešpatie, o Dangau... Pažinau, Audrone. Šitokios tavęs jokia migla, joks burtas nepaslėps. Esi miela, nuostabi Radijoo karietos režisierė. Ir pavardė, Audrone, tavo Meilutytė.
AUDRONĖ M Ša, vežėjau, ša. Netriukšmauk. Pasakyta „amžiną atilsį“ jai. Ša, vežėjau. Ir tegu taip būna. Tegu ilsisi ramybėje
AŠ. Betgi, Audrone, nereikia tau jokio ramybės, nereikia.
AUDRONĖ M. Dainuok, vežėjau. Ir nevaryk manęs į pragarą.
(Kaip ir anksčiau, dainuoju vienas, pasikartojančias eilutes padedant Balsui)
Nesvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Man atsakydama. (2x2)
Nei aš pijokėlis,
Nei aš laidokėlis,
Tėvelio sūnelis,
Žemės artojėlis. (2x2)
AŠ Tai va kokia ta daina. Gal nepriekaištaukite, kad ne pagal natas ją dainavau. Gal net ne aš šitaip žiojau savo gerklę...
AUDRONĖ M Tik ša, vežėjau. Netark mano pavardės ir nerodyk ja į Radijo karieta. Dar ne laikas.