Atsisuku

Atsisuku į baltą sieną, kaip niekad vienas.
Kaip niekad tuščias. Kaip niekad su medinėm rankom,
kurias uždegt ir deginti be skausmo, be žievės.
Nupiešti nuodėguliais savo liūdesį ant jų. Vienų kaip aš.

Atsisuku į tavo blankų veidą, nors to neleidai.
Nors ožiavais lyg mažas vaikas. Pavirsdamas į žvėrį,
kurį apsikabint, kad plėštų nuo tavęs lyg soties.
O sau kas liko pasilikt. Vistiek užteks. Nėra su kuo pasidalint.

Atsisuku dar porą kartų ir krentu kaip medvaržtis.
Į tavo delną iš tos sienos, nuo kurios žiūrėjau ir rašiau.
Jei nori pasilik arba tiesiog nunešk ir šveisk tolyn.
Teliks skylė. Ir nieks į blankų veidą nežiūrės. Ir liūdesio nepieš
daugiau.