2 . Scenarijaus priešaušris
(Prie pusryčių stalo, regis, nieko naujo – kava ar arba, ne taip svarbu, kas ant jo. Ir visa kita, taip pat nesvarbu, o šit į pašnekesį dedu viltį,, kad jis padės sumanymui .
LEOKADIJA (LEO) Visą naktį kuiteisi. Nemiega užpuolė?
AŠ Ne visą naktį, bet kuičiausi. Tačiau aš gal net mažiausia. Nežinau, kodėl čia taip, kas tam priežastis. Ir Ygaga žvengė.
LEO O dangau! Ir vėl Ygaga. Kada jis tau nežvengė?
AŠ Taip. Jo niekada neužmiršau, o va... Leo, pas mus kažkada buvo nemenkas titnagas. Kažin, kur jis dabar?
LEO Kas, kas? Titnagas? Titnaginę sėsi? Didesnės už tą. kuri prie Margionių - Šklėrių Skersbalės turbūt nėra ir nebus.
AŠ. Toks jis vienas. Kažkaip primiršau jį, o teiraujasi, kur padėjau. Girdi, ji reiklia laikyti prie savęs. Ir, kaip suprantu, ne bent kur „ prie savęs“. Taip ir užsiliko: imk, karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk.
LEO Kokią karietą?
AŠ. Tą pačią, mam, tą pačią, kurios taip laukiau. Dabar, beje, irgi... Tik tyliai, netriukšmaudamas, bet vis dar laukiu. Ir tu tai žinai.
LEO Valgyk. Ir aš nuo tavo laukimo pavargau...
Ūmai atšoku nuo stalo it užspringęs gurkšniu kavos ar duonos guruliu ir bandau iškalbėti sakinį ar kelis, bet sekasi ne kaip
AŠ. Tai jo balsas. Ir aš apie jį rašiau. Daug kartų rašiau. Tiek rašiau, kad ir rašyti, ir skaityti nereikia. Jau smegenų rievėse atmintimi užsirašė. Ačiū, mam, už pusrytį, bet tai jis, jis. Tai jis. Aš jį Balsu vadinu, nes nė karto nemačiau, tik girdžiu. Tačiau ir pats patikino, kad mano raštuose jis yra. Kandžiau, Kandžiuk, kur tu? Klausyk. Ir tu, mam. Abu klausykit ir, žinoma, nepavydėkite. Tai sunkus tekstas. Juo žymiu atminties atsigavimo pradžią apie Radijo karietą. . 2002 metų rugpjūčio pabaiga. Ne taip svarbu, ar tai sapnas, ar kitokios rūšies įvykis, reginys, bet aš jį atsiminiau ir sugebėjau užrašyti.
(Atmintinai skaitau tekstą):
DAR prieš gaidgaidysę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
– Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta.
– Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame pasaulyje vienut vienutėliai.
– O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną. Tačiau atsimena, kad per ir šitą nykumą nešu laišką, kuriame ir taip parašyta: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti.
(Iš tarpdurio į vidų įeina dviejų žmonių siluetai. Jie „migloti“, bet akivaizdu, kad tai vyras ir moteris. Vyras (Balsas I) tvirto, kresno, drūtos sudėjimo, o moteris (BALSAS II) trapi, lengvutė, sakytum, nendrelė.
BALSAS I Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo. Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
AŠ (po užtrukusios tylos) O sako, kad Dievo nėra.
BALSAS II Dar sako, kad ir velnio, šėtono nėra. O kur jiems dingti, a? Kur? (Ir jau Leokadijai) Nepykite, ponia, kad mes nepasibeldę įšliaužiame į jūsų būtį. Taip, taip, į būtį.
LEO Žegnotis ar ką daryti?
BALSAS I. Svarbiausia, nepykite. Su Audrone pasitarę, sugrįžome, kad ir miglotais, tačiau natūralesniais pavidalais. Duokite ranką, ponia, noriu ją pabučiuoti. Esam dvasios žmonės, tas tiesa, bet žmonės.
LEO Pasimečiau, nežinau ką daryti. Betgi prašom toliau nuo durų. Prie stalo prašom. Kuo turim, tuo pamylėsim.
BALSAS I. Audrone, ar pastebi, kaip labai judvi su ponia Leokadija panašios. Ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių...
AUDRONĖ M Betgi ir judu su vežėju tokiais matmenimis regis, vienas kitam nenusileidžiate: ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių.
BALSAS I. Manai? Na, gal, gal, bet nesitrukdykime šitais reikalais, o tiesiai šviesiai: taip, vežėjau, esu tas pats Balsas, tave kalbinęs prieš tryliką metų. Kaip ir dabar irgi rugpjūtis, irgi einantis į savo pabaigą. Tik skausmo tuomet daugiau: atėjau po karietos žlugimo, atėjau gerokai vėliau, nes skubėti nebuvo prasmės, kai amnezijos glėbys tokį vyrą laiko. Tačiau ne dėl to nemeilus buvau. Priežastį jau iškabėjom.
AŠ Vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrams ir tai žemei, kur ir kurių rankose ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O tu neatlyžai.
BALSAS I. Taip, taip Nors ir prilaikomas amnezijos, tu gerai tai atsimeni ir užrašei nepriekaištingai: Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti
AUDRONĖ M Ne, ne... Tegu tai jau man daliai bus.
Ir taip:
O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok.
– Oi, kaip man miela deklamuoti šias Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam. Tačiau gal ir man, a? Mielas vežėjau,, regisi, tai irgi žinai. Bent turėtum žinoti.
AŠ Turėčiau žinoti? Man irgi regisi, kad, kad ... bet ne, ne. Atsiprašau. Tačiau ją irgi vadinome Audrone, o jos pavardė Meilutytė. Dieve duok jai dangaus karalystę, o jeigu įmanoma, tai karietą taip pat. Suprantu, kad Radijo karieta man dar vis gyva, nepasiduodanti, kad ją taip gražiai puošė, dabino ir išpustė, išprausė būtent ji, būtent Audronė Meilutytė. Negalėdavome mes išvažiuoti bent kaip. Dabar net manau, kad gal...
AUDRONĖ M Kas „gal“?
AŠ Kad jeigu ne šita migla, kuri dabar tave gaubia, aš pamatyčiau ją, režisierę Audronę Meilutytę.