Rašyk
Eilės (78076)
Fantastika (2303)
Esė (1552)
Proza (10905)
Vaikams (2710)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







2 . Scenarijaus priešaušris

(Prie pusryčių stalo, regis, nieko naujo – kava ar arba, ne taip svarbu, kas  ant  jo. Ir  visa  kita, taip pat  nesvarbu, o šit  į pašnekesį dedu  viltį,, kad  jis  padės  sumanymui .

LEOKADIJA (LEO)  Visą naktį kuiteisi. Nemiega užpuolė?
AŠ  Ne visą naktį, bet kuičiausi. Tačiau aš  gal net  mažiausia. Nežinau, kodėl  čia  taip, kas tam priežastis.  Ir  Ygaga žvengė.
LEO  O dangau! Ir vėl Ygaga. Kada jis tau nežvengė? 
AŠ  Taip. Jo niekada neužmiršau, o  va...  Leo, pas mus kažkada buvo nemenkas titnagas. Kažin, kur jis dabar?
LEO  Kas, kas? Titnagas? Titnaginę sėsi? Didesnės už tą. kuri prie  Margionių - Šklėrių Skersbalės turbūt nėra ir nebus. 
AŠ.  Toks jis vienas. Kažkaip  primiršau jį, o  teiraujasi, kur  padėjau. Girdi, ji reiklia laikyti prie  savęs.  Ir, kaip  suprantu,  ne  bent  kur „ prie savęs“.  Taip ir užsiliko: imk, karietą, vežėjau, ir titnagą  į ją dėk.
LEO  Kokią  karietą?
AŠ. Tą pačią, mam, tą  pačią, kurios taip laukiau. Dabar, beje, irgi... Tik tyliai, netriukšmaudamas, bet  vis  dar laukiu. Ir tu tai žinai.
LEO  Valgyk. Ir aš  nuo tavo laukimo pavargau...
 
Ūmai atšoku nuo stalo it užspringęs gurkšniu kavos ar duonos  guruliu ir bandau  iškalbėti sakinį ar kelis, bet sekasi ne kaip

AŠ.  Tai jo  balsas. Ir aš apie jį  rašiau. Daug kartų rašiau. Tiek rašiau, kad ir  rašyti, ir skaityti nereikia. Jau smegenų  rievėse atmintimi užsirašė. Ačiū, mam, už pusrytį, bet  tai  jis, jis.  Tai jis. Aš jį Balsu vadinu, nes  nė  karto nemačiau, tik  girdžiu. Tačiau ir pats patikino, kad mano raštuose  jis yra. Kandžiau, Kandžiuk, kur tu? Klausyk. Ir  tu, mam. Abu  klausykit ir, žinoma,  nepavydėkite. Tai sunkus tekstas. Juo žymiu  atminties atsigavimo pradžią apie Radijo karietą. . 2002 metų rugpjūčio  pabaiga. Ne taip svarbu, ar tai  sapnas,  ar  kitokios rūšies įvykis, reginys, bet aš  jį atsiminiau ir sugebėjau užrašyti.
 
  (Atmintinai skaitau tekstą):
   
  DAR prieš gaidgaidysę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
  – Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
      Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta. 
  – Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
  – O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną. Tačiau atsimena, kad per ir šitą nykumą  nešu laišką, kuriame ir taip parašyta: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti
   
(Iš tarpdurio į vidų įeina dviejų žmonių siluetai. Jie „migloti“, bet akivaizdu, kad tai vyras ir moteris. Vyras (Balsas I) tvirto, kresno, drūtos sudėjimo,  o moteris (BALSAS II) trapi, lengvutė, sakytum, nendrelė.       
   
BALSAS I  Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo.  Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
AŠ  (po užtrukusios tylos) O sako, kad Dievo nėra.
BALSAS II  Dar sako, kad ir velnio, šėtono  nėra. O  kur  jiems  dingti, a?  Kur? (Ir jau Leokadijai) Nepykite, ponia, kad  mes nepasibeldę įšliaužiame į jūsų būtį. Taip, taip, į būtį.
LEO  Žegnotis ar ką daryti?
BALSAS I. Svarbiausia, nepykite. Su Audrone pasitarę,  sugrįžome, kad ir miglotais, tačiau natūralesniais pavidalais. Duokite  ranką, ponia, noriu ją pabučiuoti. Esam dvasios  žmonės, tas tiesa, bet žmonės.
LEO  Pasimečiau, nežinau ką daryti. Betgi  prašom toliau  nuo  durų. Prie stalo prašom. Kuo turim, tuo pamylėsim.
BALSAS I. Audrone, ar pastebi, kaip  labai  judvi su  ponia Leokadija  panašios. Ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių...
AUDRONĖ M  Betgi ir judu su vežėju tokiais matmenimis  regis, vienas  kitam  nenusileidžiate: ir ūgiu, ir sukirpimu, ir  ant svarstyklių.
BALSAS I. Manai?  Na, gal, gal, bet nesitrukdykime šitais  reikalais, o tiesiai šviesiai: taip, vežėjau, esu tas pats  Balsas, tave  kalbinęs prieš tryliką metų. Kaip ir dabar irgi rugpjūtis, irgi einantis į savo pabaigą. Tik skausmo  tuomet    daugiau: atėjau po karietos  žlugimo,  atėjau gerokai  vėliau, nes skubėti nebuvo prasmės, kai amnezijos glėbys tokį  vyrą laiko. Tačiau ne dėl to nemeilus buvau. Priežastį jau  iškabėjom.
AŠ  Vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrams ir tai žemei, kur ir kurių rankose ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  tu neatlyžai.
BALSAS I. Taip, taip  Nors  ir prilaikomas amnezijos, tu  gerai tai  atsimeni ir užrašei nepriekaištingai: Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti
AUDRONĖ M  Ne, ne... Tegu tai jau man daliai bus.
Ir  taip:

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok.

– Oi, kaip man miela deklamuoti šias Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam. Tačiau gal ir man, a? Mielas vežėjau,, regisi, tai irgi žinai. Bent turėtum žinoti.
AŠ  Turėčiau žinoti? Man irgi regisi, kad, kad ... bet  ne, ne. Atsiprašau. Tačiau ją irgi vadinome  Audrone, o jos pavardė Meilutytė. Dieve duok jai dangaus karalystę, o jeigu įmanoma, tai  karietą taip pat. Suprantu, kad  Radijo karieta man dar vis gyva, nepasiduodanti, kad ją  taip gražiai puošė, dabino ir išpustė, išprausė būtent ji, būtent Audronė Meilutytė. Negalėdavome mes išvažiuoti bent kaip. Dabar net manau, kad gal...
AUDRONĖ M  Kas „gal“?
AŠ  Kad jeigu ne šita migla, kuri dabar tave gaubia, aš  pamatyčiau ją, režisierę Audronę Meilutytę.
2015-08-25 09:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-26 09:35
agricola
nuojautos kartais linkusios pildytis...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą