iliuzijos

turėjau Dievą Tėvą
jis buvo tas kuriam meldžiausi
kai mano senelį ištiko mikroinsultas
pamiršęs jo pavardę į telefono ragelį
šaukiau amen
tą svarbiausiąją dieną Jis kaip visada manęs
neišgirdo

turėjau draugą
jis buvo tas kurio aš klausiausi
ir tikėjau kai reikdavo
pridengti jį nugara
arba paskolinti šiek tiek pinigų
vieną dieną draugas išdavė mane
ir pranyko

turėjau mylimą
ji buvo ta kuriai aš gyvenau atsidaviau
rašiau visą savo šventą išprotėjimą
rytais ant ištrupėjusios bendrabučio sienos
naktimis lūpomis ant virpančios nugaros
vieną dieną mylimoji išdavė mane
ir išėjo

turėjau butelį
jis buvo tas kuriam verkiau
labai daug pasakojausi
jis buvo pats geriausias pašnekovas užpildantis
tą svilinančią tuštumą krūtinėje
vieną dieną butelis išslydo man iš rankos
ir sudužo

turėjau neapykantą
giliai liepsnojančią akiduobėse
užpildžiusią man burną tulžimi
plaučius druska o smegenis
nuodingomis kibirkštimis
vieną dieną neapykanta išdavė mane
ir išnyko

turėjau kūną
jis liko pirmas kurį aš prisimindavau pabudęs
kas dieną jį prausiau
puošiau gražiausiais rūbais lepinau maistu
stengiausi išpildyti menkiausias jo užgaidas
vieną dieną net kūnas išdavė mane
ir paseno

dabar teturiu mintis
patirtį ir įsivaizdavimus
balkšvus sielos garus
nevaržomai verdančius kaukolėje
pilnas saujas oro
ir nieko daugiau
kas galėtų būti
netikra