Rašyk
Eilės (74592)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10547)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Anuka girdėjo vienintelį garsą – savo širdies plakimą. Šis tvinkčiojimas, mušantis lyg didžiausias būgnas, pradžioje suspengęs galvoje, akimirksniu užpildė ją lyg tuščią indą, vos tik moteris pajuto saldų palengvėjimą, sumišusį su gerklę veržiančia panika. Panika, kuri supančiojo kūną lipniais, dusinančiais baimės čiuptuvais: juk ji taip troško, kad Oza pranyktų su visu savo užgniaužtu žinojimu ir štai – tai įvyko. Maurų įlankos motina tyso negyva aulos viduryje ir ji yra vienintelė, kuriai šios svetimšalės atklydėlės mirtis galėjo būti naudinga. Ar kas nors iš aplinkinių tai žino, ar bent nutuokia, kaip ji troško, kad iš tos vargšelės lūpų daugiau neištrūktų nė vienas žodis apie Maurų įlanką, kelionę, Jarą? Anuka ėmė karštligiškai žvalgytis aplink, tikrindama žmonių veidus ir ieškodama juose pasmerkimo, pasišlykštėjimo ar kaltinimo. Tačiau niekas nekreipė į klajoklę nė menkiausio dėmesio. Visi blaškėsi persigandę ir sutrikę, nežinodami, nei ko griebtis, nei ko saugotis. Kelios moterys aimanavo užsidengusios veidus rankomis. Lyg suvokęs, kad antrąkart neteko motinos, sukliko Ozos globotas kūdikis. Visą spiečių apėmė chaosas.

Pagaliau, įsitikinusi, kad ja niekas nesidomi ir neįtarinėja, Anuka į viską pažvelgė kur kas ramiau. Ji puikiai žinojo, jog yra trys garantuoti būdai gauti atskalūno įdagą: turėti bet kokį ryšį su atstumtuoju, poruotis su vaisinga moterimi, negavus Motinėlės pritarimo, ir sulaužyti patį griežčiausią draudimą – jokiais būdais ir aplinkybėmis nepakenkti motinai. Sulaužytas didysis priesakas visada yra atlyginamas. Visada. Iš savo klajonių moteris žinojo, kad po tokio nusikaltimo kažkas būtinai bus paženklintas, net jei vyresnieji ir nebus įsitikinę, jog būtent pasmerktasis ir yra tikrasis kaltininkas. O su nuosprendžiu jie akivaizdžiai neketino delsti: Semba, Danas ir alas Bobas, atsitraukę į salės pakraštį, jau kurį laiką kažką aiškinosi, tačiau iš kelis kartus truktelėjusių Motinėlės pečių ir medžiotojo skėsčiojimo rankomis buvo galima nuspėti, jog jie vis dar pasimetę ir nėra priėmę sprendimo. Vienintelė Iglit neatrodė sutrikusi. Suklupusi prie mirusiosios ji atidžiai apžiūrinėjo kūną ir keliskart atsisukusi į vyresniuosius kažką jiems pasakė, į ką tie sureagavo vien galvos linktelėjimais – buvo akivaizdu, jog visi sutaria dėl to, kas buvo mirties priežastimi. Greičiausiai sekta patvirtino iš lūpų į lūpas keliaujančią spėlionę, kad kažkas įbėrė nuodų į gyvybės gėrimą. Skirtumas tik tas, kad Iglit galėjo pasakyti, koks tiksliai mišinys buvo panaudotas.

Mintys kaip pašėlusios sukosi klajoklės galvoje, kai ji išgirdo Lorotos aikčiojimą, išsiskiriantį iš bendro triukšmo. Motinėlės favoritė buvo įsitikinusi, jog tai ji turėjo žūti nuo nuodų, mat pagal tradiciją būtent ji privalėjo išgerti pirmąjį gurkšnį iš ritualinės taurės.
– O, Pirmoji Motina, apsaugok mane ir mano negimusį kūdikį, – raudojo Lorota grąžydama rankas, nekreipdama dėmesio į aplink susispietusių motinų raminimus, – kas galėjo būti toks žiaurus? Kas galėjo užsigeisti šio dar negimusio mažylio mirties...

Anukos galvoje vėl sudundėjo. Keletą akimirkų ji stovėjo sustingusi, galvoje dėliojantis bauginančiai mozaikai, o vaizdui išryškėjus, pasileido per minią, rankomis skindama kelią ir nekreipdama dėmesio į tuos, kurie niurnėjo nepatenkinti, jog buvo grubiai nustumti šalin.
– Bėk, – vos spėjusi suklupti prie sektos sušvokštė jai į veidą.
– Palauk, ne dabar, Anuka, – net nepakeldama akių Iglit tyrinėjo keistai pilkas Ozos dantenas.
– Iglit, – beveik suurzgė klajoklė, – tuojau pat kelkis ir bėk iš čia.
– Kas tau pasidarė, – pagaliau pažvelgė į draugę sekta, – ir kodėl turėčiau bėgti?
– Apsidairyk, pasiklausyk.

Iglit trumpai apžvelgė minią, tačiau niekas nepatraukė jos dėmesio.
– Iglit, jie jau tariasi, netrukus jie kažką apkaltins ir tas kažkas būsi tu! – vis dar stengėsi kalbėti kuo tyliau.
– Tai ne aš, Anuka, aš to nepadariau – kuo ramiausiai atsakė jai sekta ir vėl pasilenkė virš Maurų įlankos motinos kūno.
– Nesvarbu, kad ne tu, Iglit, bet viskas rodo į tave: tu sumaišei ritualinį gėrimą, tu padavei taurę, tu išmanai žoles bei tirpalus, tu žinojai, kad pagal tradiciją, pirmoji gers Lorota ir visi matė, kaip jūs nekentėt viena kitos. Atsipeikėk, maldauju...
– Taurė čia buvo visą naktį, tad bet kas galėjo supilti nuodus per ramybės valandas, – dabar jau ir Iglit balse pasigirdo dvejonė, o jos pirštai nustojo čiupinėti pradėjusią vėsti Ozos odą, – ne, Semba neleis tokios neteisybės.
– Iglit, prašau... – Anukos akyse trumpai blykstelėjo nevilties ašaros, – kaip tu nematai? Pažvelk į vyresniuosius: ko trūksta?

Sekta žvilgterėjo į Motinėlę, vyriausiąjį medžiotoją ir alą Bobą, vis dar įnirtingai besiginčijančius už keliolikos žingsnių nuo judviejų ir sutrikusi pažvelgė į vilties kupinas draugės akis:
– Vyriausiojo sekto, žinoma.
– Taip, sekto. Sekto, Iglit. Tu dabar mūsų vienintelis sekas, tu turėtum stovėti greta jų...
– Aš..., – pagaliau ji suprato, ko taip baiminosi klajoklė, pagaliau moteris ir pati pastebėjo blogą lemiančius ženklus. Netikėtai užklupta atėjusio suvokimo, Iglit prisidengė delnu burną ir staiga pridususiu balsu suaimanavo, – o, Pirmoji Motina, o Egonai  išmintingasis... Anuka, ką man daryti?
– Bėk, bėk tuojau pat!

Sekta netvirtai atsistojo ir lyg apdujusi apsižvalgė. Klajoklė taip pat pakilo, ketindama kuo greičiau išlydėti draugę iš spiečiaus, tačiau jos suspėjo nueiti tik kelis žingsnius, kai ant Iglit peties nusileido sunki Ziko ranka. Vos atsisukusi Anuka pamatė sustingusį penkiadančio veidą – po kovos arenoje ir po patirto pažeminimo, jo gera nuotaika išgaravo, vyras tartum apmirė ir viskas, ką tedarė, tai be žodžių sekiojo Daną ir vykdė kiekvieną jo paliepimą, neparodydamas nė menkiausios abejonės ar nepaklusnumo.

Anukos pirštai įsikibo į akmeninius Ziko rankos raumenis, o akys maldavo atsitraukti, tačiau jis net nesuvirpėjo, iš tiesų, tai net nepažvelgė į buvusią medžioklės partnerę, mat vienintelis jo rūpestis buvo sulaikyti Iglit ir jokia jėga pasaulyje nebūtų pakeitusi vyro ryžto. Jis išliko ramus ir tuomet, kai sekta mėgino ištrūkti, kai talžė jį kur papuola, rėkė, raitėsi lyg gyvatė, maldavo. Moteris neturėjo jokių šansų išsivaduoti iš patyrusių ir stiprių medžioklio rankų, lygiai kaip neturėjo nė menkiausios galimybės pakeisti jai paskelbto nuosprendžio. Kad ir ką sakė pasmerktoji, kad ir kaip mėgino įtikinti spiečiaus gyventojus, tačiau jie visi buvo kurti jos žodžiams. Iglit nesulaukė nė vieno užtarėjo, niekas neatėjo jai į pagalbą, visi stovėjo nuleidę galvas, mat Motinėlės paskelbtas sprendimas buvo neatšaukiamas.

Tik viena Anuka, apglėbusi save rankomis, žvelgė į ašarotas Iglit akis, kai jai prie kaktos prispaudė įkaitusį strypą su atskalūno ženklu ir į atsivėrusią žaizdą pripylė trintos anglies, kurią tvėriai, siūdami žaizdą, paliks po oda, taip amžiams užtvirtindami atstumtojo lemtį šiai moteriai.


----------------------

Blanki, sušalusi žiemos saulė, kybojo kažkur už debesų, vargiai juos apšviesdama, tačiau buvo aišku, jog vidurdienis jau visai čia pat, todėl minkštais, tvėrių vytais, batais apautos kojos paspartino žingsnį. Po padais trupant suledėjusioms samanoms, o nepridengtą veidą raižant aštriam šiaurės vėjui, moteris džiaugėsi bent jau dėl to, jog po sektos išvarymo atėjęs netikėtas atodrėkis ištirpino pusnis, o po kelių dienų vėl grįžęs speigas surakino žemę. Dabar ji galėjo būti rami, jog pėdsakai nebus lengvai pastebimi ir jei jai pavyks tai, ką sumanė, jų neužklups koks iš spiečiaus atsliūkinęs smalsuolis.

Kelionę šiek tiek lėtino sunkus nešulys. Kuprinė buvo prikrauta, tačiau ne tokia pilna, kokia galėjo būti – maisto paėmė tik tiek, kiek pavyko nesukeliant įtarimo. Bet daug labiau už žygio nepatogumus neramino abejonė: Anuka visiškai nenutuokė, ar Iglit girdėjo paskutiniuosius žodžius, kuriuos ji jai šnabždėjo, prieš jas atplėšiant vieną nuo kitos. Moteris nežinojo, ar sekta juos suprato, ar įsidėmėjo, o net jei ir taip, tai ar ketino laikytis susitarimo. Bet ji tai jau tikrai ketino laikytis duotojo pažado, tad, susisupusi į dvejetą apsiaustų, skubėjo per įšalusią žemę, kol, pasukusi už ledu aptrauktos upės vingio, pamatė maudyklą, kurioje ją dar vasaros pradžioje užklupo sekta. Be sodrios žalumos viskas atrodė kitaip, tačiau ji buvo tikra, kad čia ta pati vieta, todėl nekantriai nusimetė nešulius ir pasilipusi ant pakrantės riedulio ėmė žvalgytis. Pilki medžių kamienai, apšarmoję šakų sąvartynai ir nurudę augmenijos stagarai buvo viskas, ką pastebėjo jos akys, tačiau ore plevenantis kvapas pradžiugino klajoklę:
– Iglit! – šūktelėjo, kreipdama galvą ton pusėn, iš kur dvelkiantis oras stipriausiai kuteno šnerves, – Iglit, gali pasirodyti!
– Anuka..., – iš už žemos pušies išlindusi sekta atrodė sutrikusi ir išsigandusi, – negaliu patikėti...

Ji buvo susisupusi į kažkokį pilką, šiurkštų, negrabiai nuvytą apsiaustą, kuris akivaizdžiai buvo kietas ir visiškai negludo prie kūno. Nebuvo nė menkiausios abejonės, jog tvėriams maitino ne kailius ar odą, ne pluoštinius augalus, ir net ne žolę. Žiemos vidury iš spiečiaus išmesta sekta galėjo rasti nebent spyglių, šakų ar medžių žievės, o iš to rezginiai gaudavosi kieti ir tinkamesni sienoms, nei rūbams. Visas tas penkias naktis, kurias laukė šio susitikimo, klajoklė nerimavo, kad Iglit kaip nors pavyktų apsisaugoti nuo aštraus ir svilinančio šalčio, kad ji kaip nors ištvertų, kol judvi susitiks. Todėl, dar nespėjus draugei prisiartinti, Anuka nusimetė vieną apsiaustą ir ištiesė jį sektai. Moteriai prisiartinus tapo aišku, kaip sunkiai ji išgyveno šį atskirties laiką: iš nuovargio įkritę paakiai, nuo maisto trūkumo raudonį praradusi oda, šalčio apkramtytos lūpos ir žaizdoti pirštai, kuriuos ji greičiausiai susižalojo lupdama medžių žieves. Bet labiausiai baugino susigūžęs ir susitraukęs kūnas, lakstančios akys ir krūpčiojimas, kas nė iš tolo nepriminė ankstesnės išdidžios ir savimi pasitikinčios Iglit.
– Tu atėjai, – atstumtosios veide pasirodė nedrąsi šypsena, o iš akių pabiro ašaros.
– Taip, žinoma, – Anuka ištiesė rankas, ketindama apkabinti bičiulę ir iškart pastebėjo, kaip jos pečiai susigūžia, o nevalingai pakilusi ranka pridengia kaktą, – ateik, leisk tave apkabinti.
– Kas čia dabar, Anuka? Ar čia aš taip sumenkau, ar tu taip išaugai? – po keleto akimirkų, nurijusi gumulą ašarų pamėgino pajuokauti sekta, vis dar laikydama glėbyje savo ištikimą draugę.

Anuka ėmė traukti iš kuprinės maistą, kurį pamačiusi Iglit užsikūkčiojo balsu:
– Tu neįsivaizduoji..., – mėgino kažką pasakyti, tačiau raudai atėmus balsą, tik mostelėjo ranka.
– Nusiramink, aš suprantu. Pavalgyk, gerai? Iškart pasijusi geriau.

Laužo kurti nedrįso, bet kai pasistiprino, iš tiesų atgavo pusiausvyrą ir jau galėjo kalbėti:
– Aš tiek galvojau, daugybę kartų svarsčiau, kas galėjo norėti Lorotos mirties?
– Nežinau, Iglit, tačiau dabar tai jau nieko nereiškia, dabar jau nieko nebepakeisim, juk supranti?
– Taip, tačiau juk gali būti, kad jai vis dar gresia pavojus...
– Tu tikrai apie tai galvoji?
– Žinoma, galvoju. Galvoju, kas išties nutiko per žiemos ritualą, kas galėjo supilti nuodus į taurę, kam to reikėjo. Dar galvoju, kaip mums geriau pasirengti pavasariui, kai sugrįš gmorgai.

Anuka įdėmiai pažvelgė į atskalūnę – moteris vis dar nesuvokė, jog yra išstumta iš spiečių gyvenimo, kad nebeturi jokios ateities tarp žmonių. Ji privalėjo liautis galvoti apie spiečių, privalėjo galvoti apie save ir tai buvo pagrindinė šio susitikimo užduotis:
– Nebėra „mūsų“, Iglit. Esi tik tu. Privalai kuo greičiau tai suprasti.
– Taip, tu teisi... – vėl užlūžęs balsas privertė moterį trumpam nutilti, tačiau ji susitvardė, – bet tu turi žinoti. Po gmorgų puolimo, aš pradėjau bandymus ir ...
– Iglit, baik, prašau!
– Ne, Anuka, paklausyk! Tai gali būti svarbu. Svarbu jums, – ji pabrėžė paskutinį žodį ir įsistebeilijo į pašnekovę, o nesulaukusi prieštaravimo ir negalėdama numaldyti kylančio užsidegimo, pašoko nuo akmens, ant kurio sėdėjo ir išsitiesusi ėmė pasakoti, gestikuliuodama rankomis. Atrodė taip, lyg vėl būtų ta ankstesnioji, savimi pasitikinti Iglit, – aš mėginau kai ką pagaminti. Pameni kapsulių auginimo indą? Joms susiformuoti, reikalinga reakcija, kurią sukelia žaibas. Palyginus su gmorgų žaibu, maniškiai labai silpni, tačiau ne tai svarbiausia, svarbiausia, kad pats indas jo nepraleidžia.
– Tokiu metu tu kalbi apie indus? – Anuka net šiek tiek pyktelėjo.
– Ne, ne apie indus, – Iglti iškvėpė ir ėmė aiškinti jau daug ramiau, – Paklausyk, prašau. Juk jei iš tokios medžiagos pavyktų pagaminti apsaugą medžiotojams, gmorgų žaibai jų nenužudytų.
– Tai... tai būtų... –  pagaliau, supratusi sektos sumanymą, idėja susižavėjo ir klajoklė.
– Nuostabu, argi ne? Jie būtų daug saugesni, Anuka. Man tik reikia šiek tiek laiko ir medžiagų.
– Kokių medžiagų tau reikia?
– Iš mano kambario, – taip natūraliai trūktelėjo pečiais sekta, lyg būtų vėl užmiršusi, kad ji nebeturi savo kambario, nebeturi visų sektui priklausančių rakandų bei atsargų.
– Pamiršk tai, Iglit.
– Ne, Anuka, tai svarbu! Jei jie žinotų, galbūt atšauktų savo sprendimą, jei man tik pavyktų...

Klajoklė įkvėpė ir užmerkė akis. Ji puikiai žinojo, jog atskalūno grįžimas yra neįmanomas. Nė viename spiečiuje, nei vienam atstumtajam dar niekada nebuvo atleista. Net jei Anuka, rizikuodama savo pačios padėtimi ir atneštų reikiamus daiktus iš spiečiaus, net jei Iglit ir pavyktų padaryti tai, ko ji tikisi, net ir tuomet vyresnieji kažkokiu būdu turtėtų apie tai sužinoti. O kaip tai padaryti, nepripažįstant, kad Anuka palaikė ryšius su atskalūnu ir taip nusižengė priesakams bei pati užsitarnavo bausmę?
– Iglit, tu man labai brangi, turbūt pati brangiausia iš visų, – Anuka prisiartinusi uždėjo rankas ant moters pečių ir pažvelgė jai į akis, – ir būtent dėl to privalau būti žiauri. Tu niekada negrįši į spiečių. Nie-ka-da. Ar supranti mane, Iglit? To nebus. Privalėsi išmokti gyventi kitaip.
– Tu nesupranti... Aš negaliu gyventi viena. Aš negaliu savimi pasirūpinti, o ta tyla mane veda iš proto. Aš niekam nereikalinga. Nenoriu tokio klajoklės gyvenimo... Jei bent sugebėčiau medžioti taip, kaip tu.
– Gerai, kas apie tai užsiminei, – pagaliau nusišypsojo Anuka, radusi progą pasakyti tai, ką buvo nusprendusi, – kaip tik norėjau prisipažinti, kad aš tikrai nesu tokia gerai, kaip tu manai.
– Ką čia kalbi? – suirzo nevilties apimta Iglit, – mes visi matėme, kokius laimikius partempei, o ko nematėme, tą Zikas papasakojo.
– Va čia ir bėda, kad tai ne aš juos sumedžiojau.
– Kaip tai?
– Man kai kas padėjo.
– Baik pokštauti, – dar labiau nusiminė Iglit, – nenoriu girdėti tų Ziko pasakų apie Gamtos pagalbą tokiems kaip tu. Dabar man reikia kažko realaus. Mano kūnas alkanas ne istorijų, o maisto...
– Kauliniuose kalnuose gyvena žmonės, – išbėrė vienu atsikvėpimu.
– Taip? Tai kodėl mes apie juos nieko nežinom?
– Nes jie nenori, kad žinotumėm.
– Ir kodėl normalūs žmonės, gali to norėti?

Anuka tik kilstelėjo antakius ir įsispitrijo į draugę, laukdama, kol ji pati atsakys į savo klausimą.
– Nes jie nėra normalūs... Kas jie, Anuka? Gamtos vaikai? Tokie kaip tu? Ar... – sekta nusipurtė, pagalvojusi apie antrąjį variantą, nes, nepaisant to, kad pati dabar turėjo atskalūno ženklą, tačiau joje vis dar buvo gyvas įsitikinimas, kad atstumtieji yra blogis, kurio privaloma vengti.
– Taip, vienas yra toks kaip aš, – klajoklė nė nepajuto, kaip šyptelėjo, pagalvojusi apie Jarą, – o kitas, kitas toks, kaip tu.
– Kaip aš? Sektas?
– Sektas, – patvirtino Anuka jausdama, kad draugei bus lengviau priimti žinią apie Joną, jei pirma pajus tarp jų esantį bendrumą, – ir atskalūnas.


----------------------

Buvo jau prietema, kai moterys perėjo Sausąjį mišką ir pasiekė Kaulinių kalnų papėdę. Sekta visą kelią nerimavo ir aikčiojo, klausydama Anukos istorijos, kurią ji pirmą kartą papasakojo atvirai ir nieko nenutylėdama. Na, beveik nieko nenutylėdama – poravimąsi su Jaru praleido, nes jai pačiai tai prisiminti buvo per daug liūdna. Tačiau pajuto begalinį palengvėjimą, galėdama su kažkuo pasidalinti visa istorija be apgaulės ir išsisukinėjimų. Kaip ir buvo galima tikėtis, Iglit be galo sudomino viskas, ką Anuka galėjo papasakoti apie susirėmimą su gmorgu prie Maurų įlankos spiečiaus, apie vaizdinius, kuriuos matė klajoklė ir apie Jaro panašumą į vilką.
– Negaliu patikėti, kad susipažinsiu su dar vienu Gamtos vaiku, – lyg mažas vaikas džiūgavo paskui klajoklę sekdama Iglit, – o Jonas ilgai buvo sektu, prieš jį išvarant? Ar žinai, už ką jis gavo įdagą?
– Galėsi pati paklausti, jei tik mums pavyks juos surasti, – kiek apramino draugės įkarštį, nors jai ir buvo malonu matyti, kaip sektos nugara išsitiesia ir ji vėl tampa panaši į žmogų, o ne į užguitą žvėrelį.
– Būtinai, būtinai paklausiu. Ir dar reiks išsiaiškinti apie Koją. Juk būtų gerai sužinoti, kuo ji ypatinga, kuo skiriasi nuo kitų vilku, ar ne?
– Taip, žinoma, – sutiko Anuka, nors ir jautė, kad Koja niekuo nesiskiria nuo kitų. Tiesiog buvo per daug susirūpinusi dėl to, ar sutiks Jaras priimti Iglit ir dėl to, ar sugebės išvis juos surasti. Juk klajoklė nė nenutuokė, kur tiksliai vyrai gyvena, nežinojo, kur ieškoti, todėl tik vylėsi, jog kažkokiu stebuklingu būdu jas, klaidžiojančias priekalnėse, aptiks juodoji vilkė.

Kai kalnų pušis tvirtai supančiojo tamsa, tapo per daug sudėtinga keliauti per apledėjusius akmenis, todėl moterys susirado užuovėją ir užsikūrė laužą. Anuka neketino grįžti į spiečių, kol neįsitikins, kad Iglit saugi. O tokia ji bus tik tokiu atveju, jei jai neteks likusios žiemos tverti vienai.  Todėl, pasiryžusi praleisti naktį kartu su išvarytąja, klajoklė ėmė traukti maistą ir pasidalinusi su bendražyge jaukiai įsitaisė prie ugnies. Iglit, išvarginta neįprastai ilgai užsitęsusio tylėjimo, buvo itin šneki, todėl laikas ėjo greit, kol nuo kalnų atsiritęs vėjo gūsis privertė krūptelėti Anuką:
– Jonai! – šūktelėjo į tamsą klajoklė, pajutusi pažįstamą kvapą.
– Kur? – pašoko Iglit ir išsitempė lyg pabaidyta stirna, varstydama žvilgsniu tamsą, – aš nieko nematau... Gal tau pasivaideno?
– Nejauti kvapo?
– Kvapo? – atstumtoji kelis kartus giliai įkvėpė, – Kokio kvapo?
– Tiesiog jis tau nepažįstamas, todėl ir neatskiri iš kitų. Bet nusiramink, netrukus susipažinsi su Jaro tėvu.
2015-08-17 12:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-11-29 00:42
St Sebastianas
Erdvės pakeitimas visada nuteikia teigiamai. Nežinau ar panos dar grįš į spiečių, bet dabar lyg ir nusimato pasikeitimų.

Kalbant apie patį išvarymą, man labiausiai kliuvo, kad išvaro sektą. Na, tarkime skrenda lėktuvas, nukrenta į negyvenamą salą, paieškos grupės nesulaukia ir supranta, kad iš situacijos teks suktis patiems. Vienas iš išgyvenusiųjų yra gydytojas. Visa grupė sužino, kad jis padarė kažką nusikalstamo. Kažką tokio baisaus už ką atleisti neįmanoma, ką galima apibūdinti kaip nusikaltimą visai žmonijai. Na, tarkime prisisiojo į degtinės atsargas. Ar grupė tikrai jį išvarytų lauk?

Prisidėsiu prie diskusijos apie civilizacijos liekanas. Penki šimtai metų yra stebėtinai mažai. Tarkime, Kauno fortai statyti prieš šimtmetį ir po to praktiškai nenaudoti, tačiau išsilaikę puikiai ir tą patvirtins D(M)RFS 2014 dalyviai.:) Statinių likučių, plastikinių butelių, padangų ar dar kažko tikrai galima rasti. Atsižvelgdamas kaip atrodo tamstos pasaulis, manau būčiau linkęs pridėti bent dar vieną nulį po paminėto skaičiaus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-09-01 13:53
Lengvai
Šita dalis man patiko, net beveik neturiu prie ko prisikabinti, nepaisant kelių klaidelių, bet velniai jų nematė =]

Kiek netikroviškai atrodo epizodas, kur Zikas laiko Iglit, o ši pradeda muistytis, rėkti ir talžytis. Nebuvo jokio emocinio Iglit pokyčio: vieną akimirką ji ramiai stovi, kitą rėkia ir bando ištrukti. Man pritrūko kažko panašaus į "Iglit galiausiai užliejo karšta suvokimo banga ir ši pabandė išsilaisvinti, nepavykus suvokimą pakeitė isteriškas noras bėgti, ji talžėsi, spardėsi...".

Šiam kartui tiek.

5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-21 10:43
pikta kaip širšė
Oh tu, koks įdomus komentaras :-)
Daugiausiai dėl tos „duobės“. Iš tiesų tai aš iš anksto nesvarsčiau, ar tai bus rimtas kūrinys, ar komedija, ar dar koks kitas. Net jei būtų kas dabar to paklausęs, nebūčiau taip įvardinusi, kaip tu įvardinai. Vadinasi, tai nutiko natūraliai ir greičiausiai labiau išduoda mano, kaip autoriaus, suvokimą, nei kaip sąmoningą pasirinkimą. Nors, jei kalbėtume apie personažus, tuomet – taip, gal išties daugiau jų yra rimtų. Anuka, kuri niekada nieko negavo lengvai, Iglit su savo skaudžia istorija ir pabėgimu į sektų pasaulį, Semba ir Danas – jiems jau pagal pareigas reikia įkrėsti šiokios tokios išminties bei solidumo. Tiesa, dar Jaras, bijantis savo prigimties ir dėl to nuolat save graužiantis.
Bet šiuos rimtuolius, tikėjausi, kad šiek tiek atsvers Lorota „mis publikos numylėtinė, žiūrėkit kokia aš puiki“, Linksmas medžiotojas Zikas (taip, žinau, labai jau šabloniškas) ir niekam dėmesio negailintis Gelas. Bet įtariu, kad su šiais personažais nutiko du dalykai: 1) aš nemokėjau jų deramai atskleisti ir 2) jie užima per mažą teksto dalį, kad sudarytų atsvarą.
Bet šiaip šitas momentas, į kurį atkreipei dėmesį, tikrai labai vertas pamąstymo ir pasimokymo. Jau pastebėjau, kad per daug dažnai kuriu personažus tokius, kokie man patiktų. Reiktų to atsikratyti ir nustoti iš visų daryti garbingus ir teisingus... Reik pradėti treniruotis su arogantiškais sarkastiškais niekšais :-)

Paskutinis pastebėjimas dėl postapokaliptinio pasaulio – man patiko toks paprastas filmukas. Vadinasi „Aftermath: Population Zero (2008)“. Labai greitai ir vaizdžiai galima pasižiūrėti, kokių buvusio pasaulio reliktų galima rasti po X laiko. Kadangi, mano įsivaizdavimu, nuo mūsų dienų veiksmas yra nutolęs daugiau nei 500 metų, tai ne kažin ką ten galima ir surasti. Bet ir vėl. Tavo pastaba davė man idėją :-) tad jei mergaitės, eidamos mišku, ir nesuras kokio nerūdijančio plieno skardinių atidarytuvo, tai kai ką iš tavo priminimo gal ir panaudosiu ;-) Tad ačiū
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-20 23:29
Aurimaz
Dialogų rašymas anksčiau ar vėliau ištobulinamas savaime, jei tik yra noro domėtis, kaip aplink tave žmonės tą daro. Šio kūrinio dialoguose pernelyg dažnai kreipiamasi vardu, kas realybėje greičiausiai suerzintų pašnekovą. Kai vyksta dialogas, žmonės susižiūri žvilgsniais, todėl ir taip būna aišku, kas į ką kreipiasi. Vardo minėti beveik nebūna reikalo, nebent tu matai, kad kažkuris pašnekovas iš pokalbio pasitraukė (mintimis ar fiziškai) ir tu nori jį pasikviesti atgal.
Kai miške kalbasi dvi moterys, vardai tampa apskritai nebereikalingi. O tu juos vienu metu panaudojai tikrai per daug.

Kitas trūkumas galbūt netgi nėra trūkumas, nes jis labiau priklauso nuo to, ką mėgsta skaitytojas. Pavyzdžiui, mano nuomone, tavo personažai per daug kalbasi "apie orą". Turiu galvoje abi miške besiguodžiančias moteris. Panašios kalbos yra normalios realybėje, tačiau prozoje, ypač kai stengiamasi neišsiplėsti, kalbos dažnai ribojamos iki esminių dalykų. Buvo galima užrašyti, jog Iglit dejavo ir guodėsi, jausdama vis augančią baimę, jog netrukus liks visai viena. Dialogą ne visur būtina naudoti. Tačiau, kaip minėjau, tai yra skonio reikalas. Aišku, buvo galima tuos neesminius dialogus paversti įdomesniais, bet šio kūrinio atveju personažai yra sukurti pernelyg rimti, todėl jei netikėtai imtum rodyti komedijos elementus, jie iškristų iš konteksto.

Dar viena DAŽNA gili duobė, kurią išsikasa vos ne kiekvienas rašytojas (aš irgi tame tarpe, kai užsimirštu) - rašytojas ima ir nustato sau, koks tai bus kūrinys. Linksmas. Rimtas.  Liūdnas. Keliantis šiurpą. Taip toliau. Ir po tokio nusistatymo jie laikosi to it religijos, manydami, jog rašo komediją, tragediją, siaubiaką ar dar ką nors. Kai tai yra padaroma, bet kokia kita atmosfera tarsi užblokuojama ir gaunasi va toks keistas dalykas - aš galiu pasiūlyti įvesti į kūrinį kelias linksmas, komedines situacijas, bet jų bus neįmanoma integruoti - nes kūrinys iki šiol neturėjo tų elementų. Jei mėgintum dabar tai padaryti, matytųsi, jog eksperimentuoji. Todėl ir sakau, kad išsikasei gilią duobę. Tavo kūrinys nuo pat pradžių buvo itin rimtas, su tragizmo elementais. Kai ėmei laikytis tokios nuostatos, sukūrei atitinkamus veikėjus - rimtus, nusiteikusius sunkumams, tinkamus būtent tai atmosferai palaikyti. Nepagalvojai, kad kūrinyje gali būti ir labai linksmų personažų, kurie į viską žvelgia optimistiškai ir jiems netgi šimtas gmorgų atrodo kaip proga nudirti šimtą odų - jei pasiseks. Ar tokių, kuriems niekaip nesiseka, kad ir kaip besistengtų. Tokių, kurie bet kokiu atveju nori pasirodyti, kokie jie yra kieti ir kaip visi į juos turi kreipti dėmesį. Ar tokių, kurie apskritai negali pakęsti žmonių ir į kiekvieną klausimą atsako ironiškai.
Kai suvedi krūvon tokias asmenybes, nori nenori šalia rimtų situacijų išgausi krūvą juokingų. Tačiau šis kūrinys jau nuo pat pradžių buvo užprogramuotas rimtumui ir tragedijai. Tuo pačiu sau užsidavei daugiau darbo, nes tokioje atmosferoje ilgai palaikyti įdomumą gana sunkoka.
Svarstau, ką būtų galima papasakoti, jei visą šią Anukos istoriją pateiktum "Dievų miško" stiliumi? Jei pameni, ten koncentracijos stovyklos gyvenimas buvo pateiktas per komedijos prizmę. Pati kūrinio idėja yra tikrai baisi ir tragiška, bet ar norisi visu tuo baisėtis? Tam tikra dalimi - taip. Po to, kai nustoji kikenti... Ir tam netgi nereiktų kurti daug "įdomių situacijų" - pats stilius viską temptų už ausų. Tačiau tokiam žingsniui jau vėlu. Čia tik pasvarstymai tau, kai imsi galvoti apie sekantį kūrinį - nepasikabink ant išankstinių nuostatų. Kurk įvairiapusį kūrinį, nes ir gyvenime nebūna vien tik rimtumo ar tragizmo. Gyvenime būna visko.

Grįžtant prie šio kūrinio. Klausei, kokias įdomesnes detales galima būtų pateikti.
Kai aš kuriu savo pasakojimą, labai dažnai užduodu klausimą "o ką šiuo atveju galima būtų padaryti KITAIP?". Na, tiesiog šiaip sau - kitaip?
Tarkime, turi dvi merginos nukeliauti iš taško A į B. Jos pakeliui verkšlena, kaip joms sunku. Guodžiasi. Visa tai yra standartas, neįdomu. Ką galima padaryti, kad būtų įdomu?
Tavo atveju aš prisiminčiau, KUR jos yra. Ne miško, o šiek tiek didesniu masteliu. Jos egzistuoja POSTAPOKALIPTINIAME pasaulyje. Nori nenori prisimeni "Fallout" ir visas ten paliktas prieš tai buvusios civilizacijos liekanas - surūdiję automobiliai, pusiau veikiantys robotai, visokie skorpionai ir dar mutantai su pasenusiais ginklais, šaudančiais mini atomines bombas...

Kas iš viso to repertuaro yra tavo pasaulyje? Greitkeliai išliko? Greitkelių tuneliai? Automobilių liekanos juose? Senos gamyklos? Gyvenamieji rajonai? Kas nors? Ar iš to senojo pasaulio tikrai NIEKO nepasitaiko pakeliui? Tarkime, kokia nors namų apyvokos priemonė, kuri mums visiems žinoma iki nusišvilpimo. Tačiau ką pagalvotų abi panos, kurios mato tą daiktą pirmą kartą gyvenime? Kam pritaikytų?
Manau, tavo pasaulyje yra ir kitų detalių, kurias tiesiog pamiršai sukūrusi. Tos detalės gali pasitarnauti, reikia tik retsykiais iš naujo peržvelgti savo pasaulį ir stabtelėti ties tomis vietomis, kurios ima kelti klausimus.
Kartais tuos klausimus labai patogu užduoti pašaliniams, nes jie būtinai atranda tai, ko pats autorius net nepamatytų. 
Būtų galima suorganizuoti rimtesnį brainstormingą šio kūrinio atžvilgiu, bet ne komentaruose. Iš dalies ribotų faktas, kad šis kūrinys turi labai prastą "išankstinių nustatymų" rinkinį - jis yra savo prigimtimi "rimtas", todėl humoras jame integruojasi sunkiai. Personažai sukurti paviršutiniškai ir jie atitinka kūrinio atmosferą. Taigi, ir jų tarpusavio bendravimas tampa šiek tiek ribotas, pilkas. Jei personažus būtum kūrusi kuo skirtingesnius, tau net nereikėtų patarimų, ką daryti įdomiau - įdomumas atsirastų pats savaime.
Vienintelis realesnis kelias (negriaunantis kūrinio vientisumo) būtų plačiau išnaudoti postapokaliptinį pasaulį. Galbūt galima būtų įvesti naują personažą, kuris suveiktų kaip "mascot" elementas. Dar vienas būdas - pradėti vystyti naujas esamų personažų "galias" ar sugebėjimus, ar plačiau atskleisti esamus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-20 10:58
pikta kaip širšė
Ačiū, varinike, iš tavo komentaro matau keletą dalykų, kuriuos reikia patikslinti ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-20 09:58
varinike
Ištikrųjų ši dalis nebloga, bet vat tame išvaryme pasigedau daugiau dramos :) galėtų bent jau iglit arba anuka įtarti Lorotą, nes tai juk akivaizdu. Dabar kažkiokio dirbtinumo ten yra, kažko trūksta, per greit tai įvyksta. Gal reiktų kokios klastos daugiau iš Lorotos pusės, dabar sprendimas tiesiog per greitas ir neapgalvotas. Pvz galėtų tartis visi senieji, tame tarpe ir Iglit, bet vaa Lorota ten sembai savo trigraštį kištų, aišku tas jos pavaidinimas prieš visus nėra blogai. Be to likti be sekto irgi pavojinga, tai rinkimasis iš dviejų blogybių ir ar nebus taip, kad jie pasmerkę Iglit liks be tvėrių, tuo pačiu pasmerkdami ateities kartas? Bent kažkam turėtų užtekti proto įmesti šį argumentą, tuo labiau neaišku ar vyriausiasis sektas grįš. Toliau, manęs neįtikino Iglit priklausomybė nuo žmonių, ji man neatrodė tokia jau priklausoma nuo jų. Ir jos tie tokie pasikeitimai ir plepumas, kažkaip buvau susidarius kitokį jos vaizdą. Dabar apie Anuką. Dažniausiai žmonės labiau prisiriša prie žmonių, o ne prie vietos, be to dar nepamirškim Anukos vilkiškumo. Ar tikrai ji nori grįžti į spiečių, turint galvoj, kad vienintelė tikra jos draugė išvaryta? Juk jei ne Iglit, tai Anuka niekuomet nebūtų buvusi priimta. Be to pasišlykštėjimas neteisingu vyresniųjų sprendimu...na nežinau, asmeniškai nenorėčiau grįžt į širšių lizdą bent kelias savaites.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-20 09:45
pikta kaip širšė
Taip ir žinojau, kad Aurimaz supeiks dialogus :-)) bet nemoku aš jų rašyt... nu neišeina, nesigauna, nežinau net ką daryti . Po tiek pastabų (teisingų) man kyla nenumaldomas noras jų vengti. Ai... liūdesys ir tiek

Gal galima konkrečiau pasakyti, kas tai per situacijos "kuriose būtų galima nuveikti kažką įdomaus" arba "įdomesnės detalės"? Gal galima pavyzdį?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-20 09:18
Aurimaz
Kiek beskaityčiau dialogus, man jie vis tiek atrodo ištraukti iš kažkokios tamsios vietos...

- Jonai, tu gyvas?
- A, čia tu, Petrai... Joa, dar šiek tiek. Ką yr?
- Eime alaus, Jonai.
- Petrai... Iš pat ryto... gerai.
- Ir pinigų pasiimk, Jonai. Gersim daug.
- O kiek pasiimt, Petriuk?
- Daug imk, Jonai. Kiek vakar uždirbai, tiek imk. Ir dar žmonos santaupas paimk, Jonai...
- Šūds, Petrai, tu čia rimtai papijokaut susiruošei, Petrai.
- Oras geras, Jonai, tai reik.
- Nu jo. Oras geras, Petrai. Imu babkes. Ruošiamės.

Jei pastebėjai šiame pavyzdyje vieną akis badantį trūkumą, pažiūrėk, ar tas pats trūkumas nebado akių ir tavo kūrinyje.

Andrėnas pastebėjo kitą trūkumą - tavo pasakojime išties maža situacijų, kuriose būtų galima nuveikti kažką įdomaus. Jei reiktų tekstą apibendrinti, keliais sakiniais nusakant įvykių seką, gautųsi varganas mizeris. Šioje dalyje - spiečių apima chaosas, Sekta sulaikoma ir pažymima (be jokių įdomesnių detalių), tada abi moterys susitinka miške, valgo ir verkia (vėlgi - jokių įdomesnių detalių), tada abi keliauja link kalnų ieškoti kitų žmonių.
Ir visur trūksta ĮDOMESNIŲ DETALIŲ. Nežinau, kaip tu planuoji savo skyrius, tačiau reiktų nors trumpam pasvarstyti, kuo vienas ar kitas siužeto posūkis suvilios skaitytoją.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-19 11:13
pikta kaip širšė
Aha, sutinku - ne labiausiai širdį draskanti scena. Bet ji man nebuvo labai svarbi, tad ir nesuteikiau jai daug reikšmės. Todėl gal ir tikrai būtų protingiau pasinaudoti Andrėno pasiūlymu ir išvis išmesti gabalą, paliekant viską pačiam skaitytojui įsivaizduoti ;-)

Vis galvoju apie tą Meškiuko minėtą knygą. Iš tiesų tai panašumai yra tokie: pagrindinė veikėja - moteris, pagrindinė veikėja kitokia, nei kiti bendruomenės nariai. Ji naudoja svaidyklę. Abiem atvejais yra tokia bausmės forma, kaip atskyrimas/ išvarymas iš genties.
Daugiau nieko nesugalvoju. Turint galvoje, kad šiame tekste svaidyklė lemiamos reikšmės nevaidina ir galėtų būti lengvai pakeista kitu ginklu, tai lieka tik vienintelis didesnis panašumas - išvarymas.
Nežinau, ar tai galima laikyti ženklia įtaka.
Nors nesibaidau labai to žodžio ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-18 14:54
Andrėnas
Susiskaitė skaniai, gal tik viena vieta sukėlė šiokią tokią abejonę - pats išvarymas. Logikos kaip ir netrūksta, bet norėtųsi labiau sukeltos įtampos: ar tai daugiau pasilaužymo iš vyresniųjų (spiečiui likti visai be sektos..?), ar tai didesnio tararam su pačiu išvarymu. Kitas variantas būtų palikti skaitytojui pačiam save "užsipumpuot": išmesti visą gabalą tarp "– Bėk, bėk tuojau pat!" ir "Blanki, sušalusi žiemos saulė...", o toliau, kai jodvi susitinka, pridėti trumpą pastabą "juodas įdagas kaktoje gijo sunkiai..." ar pan.

Ak taip, "judvi" yra "jūs dvi", o "jodvi" yra "jos dvi" ;)

Dėl panašumų su "Urvinio lokio gentimi"... Kažkada seniai seniai, prieš kokius 15 metų, bandžiau meistrauti stalo vaidmenų žaidimą akmens amžiaus tematika. Labiausiai įstrigęs įspūdis - velniškai sunku sugalvoti ką nors išeinančio už kasdienybės rūpesčių ribų. Surask kiaulę - užmušk kiaulę - neatiduok konkurentui mėsos - pasigamink geresnę ietį - surask didesnę kiaulę - užmušk kiaulę - padovanok kailį storiausiai genties moteriškei… Na ir taip toliau amžinu ratu. Santykinai primityvi gentinė visuomenė ir pabrėžtinai primityvūs poreikiai labai smarkiai apriboja kūrybinius vektorius, užtat ir istorijos nori nenori rutuliojasi panašiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-18 12:53
pikta kaip širšė
Ačiū, kad nebaudi už tai, kad vis dar nėra "super duper pabaisų" anei žalių žmogeliukų ;-)

O kaip į tavo klausimą atsakyti tai nuoširdžiai nežinau. Knygą tikrai skaičiau, tik nesu tikra, kaip nustatyti, kiek mūsų kūrybą įtakoja tai, ką esam kada perskaitę, pamatę, patyrę ar kaip kitaip susidūrę. Čia nėra sekimas ta knyga, bet daug dalykų turbūt natūraliai panašėja, jei remiamės tokiu pačiu pasauliu, išsivystymo lygiu. Nors dabar, galvodama, kas yra panašu, sugalvoju daug visko, kas yra nepanašu ;-) tai kaip čia pasverti?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-18 12:41
Meškiukas
Vėl paklausiu - tikrai šiam kūriniui įtakos nepadarė "Urvinio lokio gentis"?
Bet rašyt moki.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą