istorija2

Istorija Romeo ir Džiuljetos papasakota bus naujai.
Žinau gerai, kad tu ją pameni, vaikystėje skaitei,
Galbūt verkei perversdama lapus…
Dabar klausyk kas bus toliau…
Du tūkstančiai pirmų rugsėjis virš Niujorko…
Ji sėdi „Boeing’e“, o jis kavinėj,
Iš iPod ausinių Björk niūniuoja jam lopšines,
O jai knyga sutrumpina akimirkas kelionės…
Staiga dejonės, šūksniai, panika…
Tris kilometrai iki žemės jai,
O jam po kojom skersgatvio asfaltas…
Björk tyliai jam dainuoja apie žiemą baltą,
O jos ausų būgnelius drasko išprotėjusio arabo šūksniai…
Virš jo galvos pageltę gluosniai,
Virš jos – tiktai lėktuvo fiuzeliažas.
Ji mato kaip arabai tempia ekipažą iš kabinos,
O jis trumpam sustoja prie vitrinos „Dolce&Gabbana“…
Ji tyliai griebia telefoną… Jis garsina savo iPod’ą…
Jam nuobodu… Jai baisu…
Ji renka numerį ir jau nebesvarbu kokie dabar tarifai,
Jos siela klykia, nors balsas tyliai meldžiasi,
Pirštai dreba. Godžiai klausosi pypsėjimo ragelyje…
Jis garsina savo iPod’ą…
Ji žino, kad keliauja ten, iš kur negrįžta netgi tie, kurie prisimena savo PIN kodą,
Ji žino, kad tuoj atsidurs už bet kokio ryšio zonos,
Kad greit visiems, kas skambins jai šiuo mobiliuoju
Telefoninė mergina maloniai pasiūlys padiktuoti savo pranešimą,
Kurio ji niekad neišgirs…
Ji tiek jam nori pasakyt: kad ilgisi jo, kad galvoja apie jį,
Kad nori, jog jis būtų čia šalia...
Tiksliau – ji nori būti šalia jo… Kad jis geriausia, ką turėjo…
Kad jau dangoraižis artėja… Kad jiedu visad bus kartu…
Kad jis yra didžiausias jos dangoraižis… (…Aš tave myliu…)
Jis išjungia savo iPod’ą, ištraukia telefoną, mato praleistą skambutį.
Šypsosi, kad jo mažutė vis nepamiršta savo mažiaus.
Neskubiai surenka jos numerį ir stebis, kad ši ne ryšio zonoj.
Svajingai žiūri ten aukštai į dangų, ten, kur kažkur jo mylimoji skrenda atgal pas jį…
Po to naujienos per TV ir pavardės aukų, jos pavardė tarp jų… Tyla…
Telefonas… Dangoraižis… Pravertas langas… Jo šuolis... Skrydis ten, kur nėra ryšio…
Meilė…