Kai išgirsti ragelyje: „Deja…“

Kai išgirsti ragelyje: „Deja…“,
Ištartą balso tos, kuri jau pradeda patikti,
Matai, kaip orchidėjos ima blukti,
Saulėgrąžos, nuleidusios galvas, pasineria į liūdesį,
Nuo rožių žiedlapiai pabirę tyliai sukasi
Pagauti melancholijos.
O žvaigždės danguje tarytum gabalėliai folijos
Šaltai žiūrėdamos tau į akis tik konstatuoja faktą,
Kad šiandien tavo raktas neatvėrė durų.
Galbūt jis netgi ne nuo jų?
Šypsausi veidrodžiui, o ten matau tik liūdną veidą
Su trūkčiojančiom lūpom… Skauda?
Nežinau, galbūt… Galbūt tik trūksta miego… O gal tik tavo šypsenos…
Galbūt atgaus spalvas vėl orchidėjos, saulėgrąžos pakels galvas,
Pasidabins vėl rožės žiedlapiais trapiais,
Kai pagaliau išgirsiu aš ragelyje tavo žodžius:
„Labas… Kaip laikais?.. “