Kai ištapom garsus
Sudėlioję į žodinius tiltus -
Supam prasmę delnuos,
Kaip bangas jūra
Šėlstančiam vėjy.
Išsiliejam paveikslus
Eilėraščiais juos pavadinę
Pasipuošę kraštus
Kuo keisčiausių spalvų orchidėjom.
Manau,teisingos autorės pastabos į kai kuriuos komentarus. Eilėraščio idėja nesunkiai perprantama, nėra sudėtinga, juk akvarėlė yra toks pats paveikslas kaip ir kiti, sukurti skirtingomis meninės raiškos priemonėmis, nesvarbu kas tai bebūtų: muzika, garsų potepiai, poezija, žodžių kompozicija ar skulptūra, trimatis, apčiuopiamas vaizdinys.
Grakščiai ir taikliai viskas apibūdinta, nesikabinėčiau prie šio kūrinio.
Dieve dieve.....Mes (akvarele ar žodžiais, ar muzika) išsiliejam paveikslus, proto bolšte, pirmas prasideda šalutiniu sakiniu, bet čia ne proza ir sintaksiniui sakinių nagrinėjimui ne vieta.
Dieve dievuli -na neduotas žmogui poetinis jausmas - juk paveikslai ir yra eilėraščiai , kurie man formuojasi patys -iš poeto vidaus iššoka -taip , patys pasipuošę neįprasta egzotika.
Lieta akvarelė, o ne paveikslas.
Ar galite parašyti, paaiškinti šitų sakinių sandarą.
Pirmas gal nuo išplėstinės aplinkybės prasideda.
Antrame sakinyje neaišku ar eilėraščiai ar paveikslai papuošti kraštais. Ar kraštai pasipuošė patys.
1