Harmonija

Vandens veidrodis mirga vaivorykštės spalvomis
ir dangus krenta, susiliedamas su vakaro ežeru.
Daiktų paviršiai, aksominiai, nenuspėjamai besikeičiantys,
verčia svajoti, nes jų spalvos yra sapnavimas atmerktom
akim, kai išnyksta iliuzijos ir realybės ribos ir tai,
ką matai, yra sugrįžimas į pirmapradę harmoniją,
kurią išmokai atpažinti, radęs išsvajotą sielos ramybę,
po kantrių ir neviltį nešančių darbo su savim valandų.

Kai pro rausvą švininį dangų prasismelkia staigus
ir aštrus kaip samurajo kirtis saulės spindulių gūsis,
priverčiantis mirgėti alavo bangas, netikėtai supranti,
jog daiktai ištiesia tau draugystės ranką, ir tai,
ko tau reikia, tai atsiliepti atgaliniu švelniu judesiu
ir paskelbti sielos ir pasaulio vienovę, kai nieko
nenori paniekinti ar atstumti, o sieki tik liudyti,
ką matai, todėl tari: „kaip viduje, taip ir išorėje“