Bebaimis. 7 skyrius

Jau norėjau įeiti vidun ir pranešti apie tai, kad viską girdėjau, tačiau persigalvojau. Tyliai įsikišau ginklą į dėklą ir priėjau arčiau, dar labiau praverdamas duris.
Pamačiau Korą su baltu rankšluosčiu ant galvos, kuris buvo panašus į turbaną, kurį nešioja musulmonai ir mane suėmė juokas, tačiau susilaikiau. Pasekiau akimis jos kūną ir pastebėjau, kad mergina įsisupusi į baltą šiltą ir minkštą chalatą bei kojas įsispyrusi į tokios pat spalvos šlepteles.
Ji stovėjo susinėrusi rankas ant krūtinės ir įdėmiai žiūrėjo į brolį. Beveik susigundžiau tuoj pat pamylėti šią merginą.
Džeremis žvelgė į Korą nusivylimo kupinu žvilgsniu, susidėjęs rankas ant klubų. Nutariau toliau klausytis pokalbio.
-Tu gali priešintis, tačiau jeigu per stebūklą liksi gyvas ir mes kada nors susitiksime, nepriekaištauk, kad tavęs neperspėjau, - sumurmėjo mergina ir atsiduso.
-Kora, paklausyk, aš tavęs prašau tik vieno dalyko - daugiau nesidulkinti su juo ir apskritai net neturėti jokių šiltų ir glaudžių bei visiškai nepagrįstų santykių su tuo žmogumi, - mygtinai reikalavo jos brolis, staiga sučiupęs Korą už rankos. Vaikino akys degte degė nekantrumu ir pykčiu. Mergina visais įmanomais būdais mėgino išsilaisvinti iš jo gniaužtų, tačiau ji tam buvo per silpna.
-Paleisk, man skauda, - suaimanavo ji.
-Tik pažadėk man, kad daugiau su juo nesidulkinsi, - reikalavo Džeremis, regis, vis labiau spausdamas sesers ranką. Supratau tai iš jos skausmingai suraukto veido.
-Nežadėsiu. Neprivalau tau nieko žadėti. Paleisk arba aš rėksiu, - perspėjo ji.
Džeremis pradėjo kvatotis, net atsilošė atgal, tačiau sesers rankos vis dar nepaleido.
-Nerėksi, - pasakė jis ir kita ranka užėmė jos burną. Mergina bandė atsitraukti, tačiau Džeremis ją sulaikė.
-Ei! - staiga įšokau į kambarį, nė neperspėjęs, kad ateinu. – Džeremi, - kreipiausi į Koros brolį ir pamatęs mane, jis kaip mat paleido ją, o į mane žvelgė pykčio kupinu žvilgsniu. – Ar tau ne laikas grįžti prie pratybų?
-Taip. Laikas, - pasakė jis ir išėjo, prieš tai pažvelgdamas į mane dar pikčiau. Pasukau galvą jo pusėn ir akies krašteliu žvilgtelėjau į jo nugarą, norėdamas  įsitikinti ar jis tikrai išėjo.
Tada pakėliau akis ir pažiūrėjau į Korą.
-Apie ką kalbėjotės? – paklausiau prieidamas arčiau jos.
Mergina delnu persibraukė per kaktą.
-Nieko svarbaus. Tik prisiminėm senus gerus laikus, - pamelavo ji.
Suėmiau savo ginklą, tačiau dar jo netraukiau. C‘mon, negi šiuos žmones sakyti tiesą ir gražiai pasikalbėti priverčia tik ginklai?
-Tikriausiai supranti, kad matau, kada meluoji, - ramiai pasakiau ir kilstelėjau antakius.
Koros skruostai paraudo iš gėdos ir nuleidusi galvą, ji tik atsiduso.
-Jis tau grąsino? Liepė kažką daryti, ko tu daryti nenorėtum? – bandžiau gražiuoju priversti ją pasakyti man tiesą ir įtikinti ją, kad geriau neklausytų savo brolio, o būtų protingesnė už jį ir mąstytų racionaliai.
-Ne. Tiesiog, - ji dvejojo, tada klestelėjo ant savo lovos ir aš padariau tą patį. Regis, ji buvo visiškai atsiplaidavusi. Priešingai nei aš. Aš visada esu įsitempęs, visada pasirengęs gintis nuo priešų, net jeigu ir tai būtų kažkas iš mūsiškių. – Jis nuo mažens įpratęs mane saugoti nuo viso pasaulio. Tačiau nesuvokia, kad aš jau suaugusi moteris ir galiu pati atsakyti už save ir savo gyvenimą. Juolab, kai gyvenu čia nuo vaikystės ir jau daug ką moku. Galėčiau lengvai sumušti net ir tave.
Kurį laiką sėdėjau ir žiūrėjau į vieną tašką, vėliau prunkštelėjau, o tada nusijuokęs atsisukau į ją.
-Tu turbūt juokauji?
-Nei kiek.
-Tikrai taip manai?
-Mh, - linksmai linktelėjo ir išsišiepė.
-Tuomet rytoj po pietų išbandykime vienas kito jėgas ant ringo, gerai? – pasiūliau.
-Sutarta. – Pritarė ji ir mudu sukirtom rankomis.
-Jeigu praloši... leisk pagalvoti... darysi man masažą visą mėnesį kiekvieną mielą dieną, - pasakiau ir mirktelėjau akį.