Nuotaikos šešėlis

Pritilo žodis, kalbinęs mane,
ir ten, kur jis toks gyvas neseniai,
jau muziką girdžiu – – –

Girdžiu aš ją
iš jau užmaršumu apžėlusių takų,
iš pamatų namų, sukritusių į žemę,
iš Šklėrių ir Subartonių kapų,
ir iš visur, kur buvęs, ką pažinęs,
kokiu žodžiu ir kaip kalbėjęs.

O muzika!
Nesuprantu net kaip girdžiu tave.
Apkurtę ausys? Na ir kas!
Nepaiso šitokios nelaimės ji:
Iš išgeltų dantų vargonais keliasi,
prisiliečia prie medžio, prie akmens,
prie atminty išlikusių salų tikrovės,
prie šulinio svirties išnykusios jau, išgirgždėtos,
prie iš senos maldaknygės išlikusio lapelio.

Tiek muzikos, kad iš tiesų
nesistebi, kad šitiek jos
ausų klausa galėtų kelti.
Per vėją ji, per lietų srūva,
perkūnais graudžia, pritrenkia žaidu
per odą smelkiasi, per smegenis, per kaulus,
o aš, beraštis, nežinau, deja,
kaip ją galėčiau užrašyti.

Tik varnas Golius kranktelėja manimi,
matyt, ir jam graudu,
kad vieversiu giedoti neišmoko.

Beraščiai, Goliau, esame abu,
didiems darbams beraščiai, broli.