Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Langas į žmogų 1. Saviapgaulė

Žiūrėdamas į šią nuotrauką galvoju, kad koks gi žmogus gali būti durnas, bet ir tuo pačiu metu protingas. Štai, kad ir šie viduramžių fanatikai. Jie susigalvojo sau tokią dievo interpretaciją, kurios vardan reikia kankinti kitus. Ir įdomus čia ne pats šis buvimas kunigu ir buvimas antidievu tuo pačiu metu, bet įdomu yra tai, kad žmogus gali susigalvoti sau stabą, atlikinėti to stabo vardu antžmogiškus ir antgyvuliškus veiksmus ir tuo pačiu ne tik kad nejausti sąžinės graužaties dėl to, bet dar jausti ir tam tikrą pasididžiavimą savimi, kuris kyla iš manymo, kad vykdai „dievo” darbus.
Ar pagalvojat kokia tai daugialygė šizofrenija ir kaip jis sugeba apgauti savo paties centrinę nervų sistemą, kuri ir atsakinga už pojūčius? Fantastika! Juk iš esmės jei žudai žmogų pats būdamas žmogumi, o ne jo imitacija, tai jauti tam tikrus vidinius konfliktus. Bet jei tu manai, kad šis kito kankinimas yra tam tikros teisingos pozicijos išraiška, tai tuomet tu ne tik kad nejauti priekaištų iš savo vidaus, bet net jauti tam tikras malonias emocijas, vykdydamas savo ligotos fantazijos pasireiškiančios kaip pseudodievas užgaidas.
Atrodo, kad mūsų jausmus apgauti lengviau nei vaiką Kalėdų Seneliu.





Langas į žmogų 2. Bausmė (arba žmogiškumas nežmogiškume)

Pristatinėdamas toliau gyvūnijos atstovą žmogų, nutariau šiandien papasakoti apie dar vieną labai įdomią šio gyvio savybę - savybę bausti. Tiesa, bausmių priežasčių įvairovė yra tokia didelė, kad visų aptarti yra kone neįmanoma, tad paminėsiu gal tik kelias. Pavyzdžiui, suaugę šių  gyvūnų patinai ir patelės linkusios savo atžalas bausti vien dėl to, kad patys būna prastos nuotaikos.  Žinoma, jie šią prastą nuotaiką sutapatina su tam tikru vaiko elgesiu ir taip nė neįžvelgia tikrosios baudimo priežasties, kuri yra jie patys. Ir atvirkščiai,  jei nuotaika pas jį ar ją gera, tai tuomet jie vaikų nebaudžia, nors atrodytų šioje vietoje atsižvelgiant į ateitį, būtų kur kas geriau užsiimti atitinkamu drausminimu. Toks bausmės pagal nuotaiką scenarijus formuoja vaikui neprognozuojamos išorės sampratą, kuri pasireiškia kaip tai, kad kas turi valdžią, tas gali nepaisyti jokių taisyklių ir elgtis pagal savo užgaidas nepaisant to kas vyksta. Be abejonės, tie tėvai nuotaikoms praėjus žiūrėdami žinias ir matydami jau savo valdžios „veikimą pagal nuotaikas“ aiškina savo vaikams, kad štai kokie dviveidžiai sėdi valdžioje, nepamiršdami tyliai ir patys pasvajoti, kad kaip puiku būtų būti jų vietoje. Tokiu būdu jie suformuoja dar katastrofiškesnes vaiko pasaulio interpretacijas, kurios susiformuoja tam tikrais lygiais. Vaikas pradeda manyti, kad jį baudžiantys pagal nuotaiką tėvai nėra blogi, nes blogi yra tie, kuriuos tėvai įvardina blogais. Kitaip sakant, vaikas pradeda manyti, kad būti kankinamam savų nėra blogis. Blogis yra jei kentėti verčia tie, kuriems priklijuotas priešo įvaizdis. Šioji situacija yra viena iš priežasčių „jeigu myli, vadinasi baudžia“, persmelkianti kone visą šio gyvūno egzistencinę plotmę, pradedant dievo interpretacija, baigiant santykiais su priešinga lytimi.
Bet šiek tiek nukrypau. Grįžkime prie bausmių. Dar viena iš įdomesnių bausmių formų yra baudimas kito, bet ne dėl kito, o dėl kitų. Kitaip sakant, bauskime Joną ir per daug nesiaiškinkime kaltas jis ar  ne. Svarbu, kad bausmę išvydę Jono klasiokai bijos daryti tai, už ką baudžiamas Jonas, kuris gal nieko ir nepadarė.  Arba dar geriau, bausti kitus vien dėl to, kad šis procesas suteikia savojo teisumo pojūtį.
Taigi, bausmė tai ir kontrolės ir malonumo fenomenas. Ne visi yra tokie drąsūs ir pasitikintys savimi, kad galėtų bausti nepaaiškinę baudimo priežasčių, t. y. nepasakę, kad „baudžiu tave, nes man tai patinka“. Ne, daugeliui vis dėlto reikia čia turėti tinkamas priežastis, kurių ieškojimas lavina šio padaro kognityvines savybes. Čia atsiveria ištisos filosofijos pradedant primityviausiomis „dvasininkas liepė“ iki sudėtingiausių teisės kodeksų, kuriuose prirašyta tūkstančiai puslapių tam, kad būtų galima viena ar kita forma kitą nubausti.
O pats nubaudimo procesas, tai dar viena šių gyvių veikla, kuri parodo koks gi kūrybingas šis gamtos stebuklas yra.  Čia ir gestapas su ištisu arsenalu kankinimų, įvairiausi dvidešimto ir kitų amžių lageriai, senosios visuomenės šventės džiūgaujant kaip liūtai drasko gyvųjų kūnus, kalimai prie kryžių ir vienokios ar kitokios patyčios kone kiekvienoje šeimoje.  Baudimas kitų, baudimas savęs, baudimas savęs dėl kitų, kitų dėl savęs, o kartais tiesiog ir be priežasčių – tai prigimtinė aprašomojo padaro teisė ir savybė.
Prie to prisideda ir armija psichologų, kurie yra tam, kad už pinigus leistų žmogui pasimėgauti savo paties žaizdomis. O tuo tarpu patys šios profesijos atstovai yra tie, kurie dėl juos vežančios kančios malonumo, nutarė savo gyvenimą suorganizuoti taip, kad turėtų nuolatinį priėjimą prie kentėjimo, bet tuo pačiu kad ši slapta jų aistra niekados nepasirodytų prieš juos tikruoju savo pavidalu. Todėl jie savęs neįvardina tikruoju vardu kaip besimėgaujančiais žmogiškąja kančia. Ne, jie save vadina tais, kurie neva stengiasi padėti kitiems kančios išvengti ir tuo pačiu atlieka su savimi elementariausią psichologijos savigynos mechanizmą, t. y. racionalizuoja savo padėtį užsluoksniuodami racionalia grandine tikrąsias savo intencijas.
Beje, jei kalbame apie psichologus, tai  galima kalbėti ir apie tai, kad mėgavimasis kito kančia auga besimėgaujant. Kaip kitaip paaiškinti tai, kad visą savaitę vartojęs kitų kančias, šis vienas didžiausių rūšies nesveikuolių, pats dar lekia pas kitą psichologą, kad galėtų pasimėgauti dar ir savo žaizdomis.
O dabar norėčiau pasidalinti mintimis, kurios atskleidžia koks gi kūrybingas gyvūnas yra žmogus, kūrybingumą siejant su šios dienos tema, t. y. gebėjimu bausti. 
„1757 metų kovo 2 dieną Damiens‘as buvo nuteistas „atlikti viešą atgailą“ priešais pagrindines Paryžiaus duris“, kur jį turėjo „nuvežti vežimu nuogą, vienmarškinį, su liepsnojančiu dviejų svarų vaškiniu deglu rankose“, paskui „tame vežime, Grevo aikštėje ir ant ešafoto, kuris ten bus suręstas, deginti spenelius, rankas, šlaunis, ir minkštąsias vietas, svilinti lėtoje ugnyje jo dešinę, kumštyje gniaužusią peilį, kuriuo jis įvykdė tėvažudystę, o ant žaizdų pilti lydytą šviną, verdantį aliejų, karštą medžio sakų dervą, lydytą vašką ir sierą, paskui pririšti prie jo ketvertą arklių, nutraukti galūnes ir jas bei kūną sudeginti, paversti pelenais, o tuos pelenus išbarstyti vėjyje“ (Foucault „Disciplinuoti ir bausti“).
Ar atkreipėte dėmesį į šį „ant žaizdų pilti lydytą šviną, verdantį aliejų, karštą medžio sakų dervą, lydytą vašką ir sierą. “?
Ar įsivaizduojate tą, kuris kelias dienas vaikšto ir svarsto, kokiu gi eiliškumu turėtų būti viskas atlikta? Ar įsivaizduojate kas tuo metu vyksta jo psichikoje? Juk jis bandydamas aprašyti šią seką bando savo vaizduotėje įsivaizduoti, kokį gi efektą tokia seka sukels. Jis bando įsivaizduoti kaip atrodys viskas žiūrovams, kur scenoje bus padėti indai su skysčiais, kokiomis priemonėmis bus pilama, kiek laiko tai užtruks ir t. t. Iš esmės tarp jo ir teatro režisieriaus skirtumas yra tik toks, kad šio spektaklis yra kur kas realesnis nei tie, kuriuose skausmą reikia suvaidinti. 
Ar įsivaizduojate tokio žmogaus gyvenimą? Juk jam tai tarsi darbas. Jam ir bevalgant namie su šeima, su mylinčia žmona ir žaidžiančiais vaikais šmėsteli mintis apie tai, „o gal būt būtų geriau iš pradžių nutraukti rankas? Bet ne, rankos duoda didesnį efektą, ypač jas palikti nepririšus ir leisti jomis mosikuotis bandant sumažinti skausmą“. Ir tada jo mintys grįžta vėl prie stalo. Jis tada pajuokauja su žmona, gal net pamano, koks gi jis laimingas turėdamas juos, tuos dėl kurių galėtų viską paaukoti.  O kur dar jo visos darbinės kančios? Tas būdingas žmogui nepasitikėjimas savimi. O kas jei jam nepavyksta visko sudėlioti taip kaip nori, o laiko jau beveik nebėra? Jis tada beveik nebemiega, vaikšto aplink ešafotą, pergyvena, juk tai jo darbas ir pareiga. Juk jam nesvetimi visi tie bendražmogiški išgyvenimai. O kur karjeros laiptai dar? Juk ir jis nori vasarą leisti sau ne tik į sodą nuvažiuoti, nori dar ir žmogumi pasijusti. Todėl jis stengiasi iš visų jėgų būti sąžiningas šiame darbe, jis konsultuojasi su bendradarbiais, paišo eskizus, klausinėja žmonių nuomonės apie ankstesnius savo pastatytus spektaklius, važiuoja apžiūrinėti naujų dekoracijų ir parodų su naujausiais kankinimo įrankiais. Trumpiau tariant, kūrybingas ir atsidavęs kūrybai žmogus.
Tačiau kūryba reikalas slidus. Ypač ten, kur tavo mintis įkūnyti turi kiti. Jie neprieina prie jų taip arti kaip tu. Todėl dažnai jiems tenka šį atstumą kompensuoti improvizacija ir sava patirtimi. Gerai jei aktoriai profesionalūs, tada ir dievą gali suvaidinti. O jeigu jie tik žmonės? Tokie patys naivi, kvaili ir apgauti. Kaip kitaip pavadinti tuos, kurie neradę savęs pradeda vaidinti kitus? Todėl kūryba reikalas slidus. O kur dar visi šalutiniai efektai (pavyzdžiui arkliai)? Pažiūrėkite patys. Ne viskas taip paprasta kaip gali atrodyti, net jeigu bausti reikia kitus, o ne save.
„Liudija atleistinis Boutonas: „Uždegus sierą, ugnis vos vos ruseno ir viršutinė rankos dalis tik šiek tiek apsvilo. Paskui vienas egzekutorius, pasiraitojęs rankoves iki alkūnių, paėmė specialias plienines, maždaug pusantros pėdos ilgio žnyples ir iš pradžių sugriebė dešinės kojos minkštimą, paskui šlaunį, paskui du kartus – dešinės rankos minkštimą; galiausiai ėmėsi spenelių. Egzekutoriui, nors stipriam ir augalotam, sunkiai sekėsi įplėšti kūno gabalus, - turėjo juos žnyplėmis toje pačioje vietoje suimti ir įsiręžęs rauti du arba tris kartus, ir kaskart, kai jam pavykdavo, atsiverdavo šešių livrų vertės monetos dydžio žaizda.
Pasibaigus šiam kankinimui, Damiens‘as, kuris labai rėkė, bet nesiplūdo, pakėlė galvą ir apsižvalgė. Tas pats kankintojas pasiėmė su geležiniu šaukštu iš katilo verdančios tyrės ir gausiai palaistė kiekvieną žaizdą. Paskui plonesnėmis virvėmis pririšo virves arkliams kinkyti, arklius pakinkė išilgai kiekvienos šlaunies, kojos ir rankos.
Ponas Le Bretonas, teismo sekretorius, keletą kartų priėjęs prie kenčiančiojo, klausė, ar nenorįs tas ko nors pasakyti. Atsakė, kad ne. Per kiekvieną bandymą jis rėkė: Atleisk, mano Dieve! Atleisk,  Viešpatie! ‘ – taip turbūt rėkia pasmerktieji pragare. Taip baisiai kankindamasis, jis kartkartėmis pakeldavo galvą ir įžūliai apsižvalgydavo. Įsirėžusios į kūną virvės, kurias už galų įsitvėrę traukė vyrai, kėlė jam neapsakomą skausmą. Ponas Le Bretonas dar kartą prisiartino ir paklausė, ar jis nenorįs nieko pasakyti. Atsakė, kad ne. Prie jo prisiartino keletas nuodėmklausių ir ilgai su juo kalbėjosi. Jis karštai pabučiavo kryžių, kurį jam pakišo. Patempė lūpas ir vis kartojo: ‚Atleisk, Viešpatie‘.
Arkliai įsirėžę timptelėjo, kiekvienas į savo pusę, ištiestas galūnes; kiekvieną arklį ragino po egzekutorių. Praėjus ketvirčiui valandos – viskas pakartota iš naujo, ir galų gale po keleto bandymų sugalvota apkeisti arklius: tuos kurie prie rankų, pasuko į galvos pusę, tuos, kurie buvo prie šlaunų, - į rankų pusę – taip sulaužė rankų sąnarius. Timptelėta keletą kartų, bet nesėkmingai. Nusikaltėlis pakėlė galvą ir apsižvalgė. Buvo įkinkyti dar du arkliai prie šlaunų – taigi iš viso jau šeši. Vis tiek nesėkmingai.
Pagaliau egzekutorius Samsonas pasakė ponui Le Bretonui, jog nebėra galimybių nė vilties visa tai pabaigti, ir paprašė paklausti Jų Aukštybių, ar nenorėtų, kad nusidėjėlis būtų sukapotas į gabalus. Ponas Le Bretonas, sugrįžęs iš miesto, įsakė atnaujinti bandymus – tai buvo padaryta. Bet arkliai neteko jėgų, ir vienas iš tų, kurie buvo įkinkyti prie šlaunų, suklupo ant grindinio. Nuodėmklausiai vėl su juo kalbėjosi. Jis jiems pasakė (aš tai girdėjau): ‚Pabučiuokite mane, Ponai. ‘ Saint-Paulio  bažnyčios klebonui nedrįsus, ponas Marsilly pralindo pro kairės rankos virvę ir pabučiavo jį į kaktą. Budeliai susispietė aplinkui ir Damiens‘as liepė jiems nesiplūsti, o tiesiog atlikti savo darbą, už kurį jis nepyksiąs. Prašė, kad pasimelstų už jį Dievui, prašė ir kleboną pirmosiose mišiose pasimelsti už jį.
Po dviejų ar trijų bandymų egzekutorius Samsonas ir tas kitas, kankinęs jį žnyplėmis, išsitraukė iš kišenės peilį ir įpjovė tas vietas, kur šlaunys jungiasi su liemeniu, ir keturi arkliai įsiręžę jas nutraukė – pirma dešinę, paskui kairę. Netrukus tai buvo padaryta ir su rankomis, pečiais ir pažastimis, keturiose vietose. Reikėjo mėsą įpjauti beveik iki kaulo, ir įsiręžę arkliai nutraukė pirma dešinę ranką, paskui kairę.
Nutraukus šias keturias dalis, nuodėmklausiai priėjo norėdami pasikalbėti. Bet egzekutorius jiems pasakė, kad žmogus negyvas, nors, tiesą sakant, mačiau, kad jis dar juda, o apatinis žandikaulis kilnojasi aukštyn žemyn, tarytum kalbant. Vienas budelių kiek vėliau netgi pasakė, kad kai jie pakėlė liemenį, norėdami įmesti į laužą, jis dar buvo gyvas. Tas keturias galūnes, atpainioję virves, įmetė į laužą, sukrautą tiesiai priešais ešafotą įrengtame aptvare, paskui – liemenį, visa tai apkrovė pliauskomis bei žabų ryšuliais ir padegė šiaudus, kuriais buvo apkamšytos malkos.
[...] Laikantis nuosprendžio, viskas buvo paversta pelenais. Paskutinis gabalėlis išnyko žarijose tik pusę vienuolikos vakaro ar net vėliau. Kūno dalys ir lėmuo degė maždaug keturias valandas. Karininkai – tarp jų buvau ir aš su sūnumi – kartu su šauliais sudarė specialų būrį, kuris liko aikštėje beveik iki vienuoliktos valandos vakaro.
Gal kas paskubėtų daryti išvadas ir to, kad kitą dieną atklydęs šuo atsigulė pievoje ten, kur būta laužo; keletą kartų nuvytas, jis vis tiek grįždavo. Tačiau nesunku suprasti, kad gyvuliui ši vieta buvo šiltesnė negu kuri kita. “ (Foucault „Disciplinuoti ir bausti“)
Ar pastebėjote, kokie dvasingi čia yra dvasininkai? Reikia tikėtis, kad mūsų pastabumas neapsunkins jiems ir taip ko gero nelengvos pomirtinės naštos. 
Taigi, kaip matote vaidinimas ir režisūra - du skirtingi dalykai. Bet pasaulis ir įdomus tuom, kad ten kur nesigauna taip kaip nori, gaunasi tai, kas tampa pamatu naujoms režisūroms.
Štai, kad ir ši vieta „Damiens‘as liepė jiems nesiplūsti, o tiesiog atlikti savo darbą, už kurį jis nepyksiąs“. Tipiškas psichologas sakytų, kad tai susiję su vertės klausimu ir kad žmogus net ir tokioje beviltiškoje padėtyje siekia būti kontroliuojančiuoju situaciją. Bet mes juk žinom, kas už šių psichologų ir jų pasakymų  slypi. Todėl neverta jais tikėti. Na bent jau aš netikiu tais, kurie kitiems bando padėti išspręsti tas problemas, kurių patys su savimi neišsprendžia. Ar tik ne „aklasis akląjį veda“ skamba mano galvoje šiuo metu? Visko gali būti, neneigsiu. Juo labiau, kiek tai nuo manęs priklauso...?
Todėl šių buitinio dvasingumo specialistų nuomonės ir neklausysime, bet ir nuo klausimo nebėgsime. Tai kas tada ten iš tiesų buvo? Savivertė? Kontrolė? Pamišimas? Sunku pasakyti, bet drįstu manyti, kad galbūt tas žmogus pirmą kartą tapo žmogumi. Galbūt.
Šioje vietoje ir baigsiu. Bet šio „žmogus tapo žmogumi“ siūlyčiau neužmiršti. Juk niekas nekalba apie tai, kas mes esame iki tapimo žmogumi. O juk jais tampa tik vienetai iš mūsų ir dažniausiai tada, kada laiko gyventi žmogišką  gyvenimą jau nebelieka. Tai kas mes?  Ikižmogių civilizacija? Kas tai per būvis tas „ikižmogis“? Kova su savimi, nepasitenkinimas, priekaištai, lūkesčiai, nesipildančios svajonės, visada norėjimas to ko neturi, banalūs ir dažniausiai cheminiai džiaugsmai, iliuzijos kylančios iš iliuzijų, melas prie altoriaus ir noras mėgautis, pavydas ir sava išsigalvota pasiekimų piramidė? Turbūt. Turbūt visa tai ir dar daugiau. Bet šį kartą juk tarėmės  tik apie bausmes. Tad gero jums vakaro ir nepamirškite sau save aukoti, tai viena iš sąlygų tampant žmogumi, kad ir trumpam laikui.
Pabaiga? Dažniausiai tokiose vietose pasakojimai ir baigiasi. Bet ar tikrai jų nutraukimas ryškesnio aprašyto epizodo pabaigoje yra tinkama vieta viską užbaigti? Šlovės besivaikantys rašytojai linkę nutylėti arba labai menkai užsiminti apie nieko nežavinčias įprastybes, kuriomis pasakojimo herojams tenka gyventi po aprašytojo įvykio. O be reikalo. Juk būtent ten ir atsiskleidžia žmogiškumas.
Juk mes padarai ne baltas popieriaus lapas, kaip bandė save ir kitus apgauti vienas melagis. Mumyse tiek gausu mums nekontroliuojamų išgyvenimų su kuriais mes save tapatiname, kad apie mus, kaip mus mumyse, tenka kalbėti tik išimties atvejais. Taip veikia instinktai ir čia nieko nepakeisi net jei bandysi kažką prakeikti. O juk kone visos aprašomos istorijos kaip tik ir yra apie tai, kaip tam tikruose įvykiuose žmonės vergauja emocijoms.  Dėl ko Damiens‘as meldė Dievą, iš baimės ar iš savo tikėjimo? Be abejonės iš baimės. Juk jei jis tikėtų Dievu, jis niekada nepakeltų rankos prieš tėvą, net jei šis ir neigtų jo dievą. Bet juk baimė tai emocija, kuri nebepalieka mums vietos. Ji kaip ir kitos emocijos užvaldo mūsų dėmesį, mintis ir elgesį. O jei ne aš valdau mintis, elgesį ir dėmesį, tai kiek mano pasireiškime yra manęs? Taip, kiti šitą mano pasireiškimą, kuriame vargu ar esu aš, laikys mano pasireiškimu ir greičiausiai aš darysiu taip pat. Bet be šito yra ir kai kas daugiau. Juk esame bent kartą sau tarę “nesuprantu, kas man buvo užėję”? Kas čia yra tas, kuris nesupranta, ir kas yra tas, kuris užėjo? Ar nėra čia taip, kad užėjusysis nesuprantančiajam palieka tik stebėtojo ir išgyventojo vaidmenį, o pats išnykęs iki kito apsireiškimo, palieka visą atsakomybę už pasekmes tam, kurį mes vadiname „aš“ ir kuris visoje šitoje fiestoje laisvės turėjo tik tiek, kiek jos turi vėjo nešamas lapas? O juk aprašomos istorijos kaip tyčia ir baigiamos rašyti ten, kur nurimsta vėjas. Tokios istorijos, tai tikras pasityčiojimas iš lapo, kuris kaip tik savimi ir tampa tada, kai joks vėjas už jį nebeparenka jo gyvenimo krypties. Bet kam rūpi lapas? Tikrai ne skaitytojui ir ne rašytojui ir tie ir tie galvoja apie save.
O ar žinote kaip į klausimą „kas svarbiausia? “ atsako jau netoli anapusybės esantys žmonės? Jų visų atsakymas yra kone identiškas „eičiau savo keliu ir nekreipčiau tiek dėmesio į tai, ką sako kiti“. Ar žinote ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes ir esame vieni kitiems tas vėjas, kuris bando pūsti kitus sava linkme. Arba kitaip sakant, mes vieni kitus ir verčiame būti nežmonėmis. Bet tai kita tema, jai bus irgi skirta laiko, kuris keliasdešimt metų, o tiksliau apie aštuoniasdešimt, apsimetinėja, kad ne jis mus, o mes jį valdome. Toks jo pašaukimas, suteikti iliuzinę valdžią tiems, kas jokios valdžios neturi. Ir čia nepasiginčysi, šitą jis atlieka labai profesionaliai. Bet kitaip ir negali būti, juk jis vienas iš tų, kurie dar nei karto nepralaimėjo.
2015-07-31 11:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-08-24 16:00
agricola
manau, kad Kitas žmogui yra reikalingas savęs įprasminimui. Aš kitame matau save, suvokiu save, be kito kas aš būčiau? Gal žmogus žmogui nėra toks hobsiškąją prasme vilkas, nežinau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą