Bebamis. 3 skyrius

Ne kartą esu girdėjęs kalbų, kad Korai esu kaip brolis, tačiau nė karto negirdėjau jos pačios man pasakančios tai į akis.
-Džeikobai, - suinkštė mergina ir žengė vieną žingsnį arčiau manęs.
-Grįžk atgal, - pasakiau jai perspėjančiu tonu ir uždėjau smilių ant gaiduko, pasiruošęs bet kurią akimirką ištaškyti jai smegenis.
-Aš tik atnešiau tau pietus. Juk pats prašei, - Kora vos sugebėjo pratarti žodį. Aiškiai suvokė, kad jeigu padarys vieną netinkamą judesį, ji mirs.
-Lėtai padėk juos ant žemės ir grįžk į savo kambarį, - įsakiau jai ir apsilaižiau lūpas.
Net ir bijodama ši mergina visada sugeba išlikti seksuali. Aš jai nieku gyvu negaliu būti brolis, nes su ja kartais miegu.
Kora lėtai padėjo ant žemės dėžutę, kurioje garavo skanūs pietūs, ir kurių aš prašiau prieš kelias valandas.
-Ar žinai kodėl dabar mirsi? – paklausiau ir lėtai priėjau prie jos. Paėmęs dėžutę, mestelėjau ant savo lovos, o ginklą atrėmiau merginai į kaktą.
Kora ėmė dar labiau drebėti nei prieš tai. Jaučiau jos baimę.
Lėtai apėjau ją ir įsidėjau ginklą į dėklą, kurį galima prisisegti prie liemens kaip diržą. Tada viena ranka apkabinau merginą per liemenį, o kita suėmiau jos švelnius plaukus. Patraukdamas juos nuo jos kaklo, pirštų galiukais ėmiau liesti jos odą. Ši kaip mat pašiurpo, bemaž mačiau kaip vos matomi kūno plaukeliai pakilo. Niekaip negaliu suprasti, kodėl ši mergina nuolatos taip reaguoja į kiekvieną mano prisilietimą, tačiau man tai beveik patikdavo. Jaučiausi padėties šeimininkas.
Ir vis dėlto, Kora buvo puikiai išmokusi pačią pirmąją ir svarbiausią taisyklę – čia vadas esu aš ir man nepaklūsti, reiškia savižudybę. Todėl dabar ji tik ramiai stovėjo ir laukė kažko netikėto iš manęs, arba savo mirties.
Greitai atsukęs merginą į save, stipriai priglaudžiau ją prie savęs ir įdėmiai pažvelgiau į akis, tuo pat metu ranka, kuria ką tik glosčiau jos kaklą, išsitraukiau ginklą ir atrėmiau jai į smilkinį.
Kora garsiai nugargė seiles, o jos akys ir vėl išsiplėtė iš baimės.
-Daugiau niekada nedrįsk įeiti į kambarį prieš tai man nepranešusi, - tyliai sukuždėjau jai tiesiai į veidą ir atsitraukiau. – O dabar nešdinkis iš čia.
-Džeikobai, - pasakė Kora su didele viltimi balse, tikėdamasi, kad atlyšiu, tačiau aš vėl atkišau ginklą jai prieš akis stipriau suimdamas nuo pirštų sušilusį metalą ir lėtai užtaisydama jį, žvilgsniu paraginau išeiti.
Netrukus ir vėl buvau vienas. Klestelėjau ant lovos, ginklą padėjau šalia savęs ir rankas pasidėjau ant kelių. Jaučiausi siaubingai.