Buvo laikai, kada priklausiau nuo savo tėvo. Jis kontroliavo kiekvieną mano atodūsį. Tačiau dabar taip nebėra. Dabar aš priklausau tik nuo savęs. Pačiam sau. Ir niekam daugiau.
Aš esu Džeikobas ir žmonės mane vadina Bebaimiu. Į mane jie kreipiasi ir žiūri tik su didele pagarba, o kartais ir su baime. Jie puikiai suvokia, kad jie priklauso nuo manęs. Jie yra man dėkingi už tai, kad juos priglaudžiau savo šachtose ir urvuose. Taip mes vadiname savo namus.
Tiesa, ne visiems patinka šie namai ir, žinoma, mano taisyklės. Tie, kurie nenorėjo man paklūsti, buvo išmesti į gatvę ir man visiškai nerūpi kaip jų gyvenimai klostosi toliau. O kiti, kurie taip pat maištavo, peržengė patys save ir vis tiek manęs klauso. Visi kiti savanoriai. Tačiau visi jie suvokia tai, kad be manęs jie pražus.