Princas ir paslaptis

Snaigių pulkai sukosi ratu, tarsi fėjai mostelėjus stebuklinga lazdele pabirusios žvaigždės.
Princas žingsniavo sidabrine pieva. Jo palydovas mažyliukas šunytis tipeno šalia jaunojo šeimininko pilvu braukdamas sniegą. Šunys nemoka kalbėti, tik amsėti, bet jie yra tikri ištikimi draugai. Bičiuliai ką tik susipažino ir ši pažintis Princą vedė ieškoti draugystės paslapties.
- Šiandiena labai šalta, - princas pažvelgė į mažąjį drebantį rudą padarą, pasilenkęs paglostė, nubraukė sniegą nuo virpančio snukučio ir įsikišo į užantį, - čia bus šilčiau, - tarė jis tarsi sau, pasitaisė kepurę ir žingsniavo toliau.
Šunytis jautėsi saugiai ir šiltai, jis Princo užantyje, todėl nieko neatsakė tik mąstė, kad pasislėpus šalia širdies visada šilta ir saugu. “Aš branginsiu jo širdį, - galvojo šuniukas, - tokiame šaltyje ji šilta”. O žemėje žiemos būna labai šaltos. Paliktas pėdas vėjas greit užnešė puriu, baltu sniegu. Jas paslėpė. Princas atsisuko ir tai pamatęs pagalvojo, kad žmonių gyvenimo keliai, kaip ir draugystė,  yra tikra paslaptis, o vėjas yra vienas iš paslapčių saugotojų. Sniegas slepia žemę, žemė vandenį, vanduo ašaromis nuplauna ir paslepia skausmą. “Čia žemėje viskas slepiama, net aš slepiu šuniuką nuo šalčio, - galvojo princas, - kokia keista planeta. Jei čia nukritai, jos taisyklės tampa tavo gyvenimo taisyklėmis. Žmonėms tikriausiai labai sunku, nes jie visuomet slepiasi ir ieško to kas paslėpta”.