Rašyk
Eilės (72247)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







          o  žvelgiant  iš jų papėdės netgi atrodo gerokai aukštesni, sunkesni, negu vėliau sužinai. Kažkokios aplinkybės keičia  supratimą, kalnų paveikslą, jų peizažą. Va, atsigręžiu  atgal. Argi seniai ugnis kūrenta  76 papėdėje? Ar net gerokai anksčiau, tikintis prieiti 75, kai jie toli ir, atrodytų, protingiau apie juos negalvoti, bet reikalai  klostėsi taip, kad ėmiau į rankas sąsiuvinį ir ant jo viršelio masyvaus šrifto raidėmis užrašau:

Pakeliui į 75
(1939 – 2014)
 
  Prisimenu, kaip išraiškingai šyptelėjo dienos varduvininkas Galindas.
  – Nieko naujo po šia saule, bet pirmyn, Pranuci, pirmyn.
  – Sakai, nieko naujo? Ar manai, kad neateisiu?
  – Ai, taip priimta sakyti. O kas tau užkliuvo mano žodžiuose?
  – Kai tuose savo jubiliejiniuose slampinėsiu, tarkim,  po tavo vardadienį, tai akivaizdu, kad sekmadienio mišios nerūpės. Bus eilinė darbo diena –  antradienis. Net ir saulė tekės minute vėliau. Leisis irgi anksčiau ir dienos ilgumas  sumažės keliomis minutėmis. Tačiau tai ne taip svarbu, nes aš greitesnis, nes aš jau radijo karietoje.
  – Juoktis ar ką daryti? - atidžiai į veidą pažvelgė Galindas.
  – Sufleriai, kaip ir kuštukai, namus gadina. Elkis kaip patinka, o  mano reikalas užrašyti, ką matau. Taip reikalauja programa: “Pakeliui į 75“. 
  – Betgi iš kur toks įsitikinimas, kad tiek sulauksi?
  – Dėl to nesijaudinki, mielas varduvininke. Kiekvieno žmogaus mirtis irgi tik pakeliui.
  – Tik?
  – Ar manai, kad būna ar galėtų būti kitaip? – dabar jau aš įsibedžiau akimis į varduvininką.
  Ir šit jau nemažai laiko praėjo, tačiau didesnio vargo neturiu kai kuriems atsiminimams, nes nemažai jų perskaitau iš ano sąsiuvinio: 
  –Taip, taip, mielas Galindai, - kalbėjau jam, – žmogaus  mirtis tik pakeliui, nes tuo ji nesibaigia.
  – Tai gal netrukdysiu, – užsidedamas ant  galvos lengvą kaip nosinaitė vasaros  kepurėlę, pasakė Galindas ir, padavęs ranką: – Laikykis,  Pranuci. Žinau, kad seni žmonės nerangūs. Jie net mirti tingi.
    Iki 75 buvo belikę  dar apie pusantrų  metų:  buvo birželio 10 diena ir saulė tekėjo  04: 43 
    – Galbūt, Galindai, gal, – vangiai pasakiau jam iš paskos. Regis, nepykau, bet tai buvo pretekstas atsirasti pirmam užrašui sąsiuvinyje, tačiau nelauktai išgirdau Savyje klegesį.
  – Man senatvė kažkuo patinka. Aišku, bepigu man kalbėti, kai iki jos dar labai toli. Tačiau kad pagyvenę žmonės įdomesni už jaunus bendraamžius, tai faktas, – kažkas sako ir, matyt, kad sako ne prie alaus.
  – Šita mintis gera: tingi numirti. Bet tokie yra ne seni, o jauni. Jų kūnas stiprus, bet jis miega, o mirti tokie kūnai  tingi.
  „Ką? ką? Kas čia taip? “ – suklustu?
  –Ta mintis gera, kad galima mirti tingėti ir netingėti, būti budriam ir išgyventi šį reiškinį, kuris žmogaus gyvenime yra  paskutinis.
  „O  m o t e r i e, kas tu? Būk mano angelu, “– atsiliepiau  mintyse, menkai sugebėdamas giliau suvokti išgirstų žodžių  prasmę,  kartu nepalikdamas ramybėje ir  nuėjusio Galindo. Jam tiesiai iš burnos it  oro paštų  siunčiau dar keletą žodžių ir nebuvo svarbu, ar  tokia siunta jį pasieks.
  – Galbūt, Galindai, gal. Aš dar girdžiu tave. Ir pažadu, kad  tikrai laikysiuosi įsikibęs ir rankomis, ir kojomis, ir dantimis. Girdi? Laikysiuosi, Galindai. Bent stengsiuosi, – neatlyžau žadėti ir nuleidęs šratinuką ant sąsiuvinio viršelio, užbraukiau  ankstesnį jo įvardijimą ir parašiau naują: |

PAKELIUI į 100
  A
rbA
Kalnais užgriuvęs

 
    Sąsiuvinis jau apglamžytas, nudėvėtas, apsitrynusiais, nelengvai perskaitomais  tekstais, tačiau tokia intensyvi jo eksploatacija vyko  per pirmuosius pusantrų jo metų, būtent iki 2014 metu sausio mėnesio 15 dienos. Šis laiko tarpsnis man buvo  ilgesnis, negu jį liudija tokiu esantį Grigaliaus kalendorius. Mat, nekantriai laukiau tų metų sausio vidurio ir iš anksto jį dabinau didele švente. Neatrodė, kad jos galėtų nebūti, kad pradingėlė karieta neatsigaus iš prapulties, savo pasirodymu per visas bažnyčias skambindama dvidešimties metų sukaktuvėmis.
      Kai kitą  kartą naują sąsiuvinio įvardijimą pamatė Galindas, tai ir vėl suskato nustebti:
  — Kaip, kaip? Kalnais užvirtęs? Dzieduli, tu? – ir atsidusęs: – Tai jau tikrai taip, — o rodydamas savo bičiuliui  dar ir taip: — Girdi, Nikai, kokiomis aukštomis natomis mūsų dziedulis sumanė pagiedoti.
  — O ką? Te gieda. Ausys dėl to nenukris, — atsiliepė abejingu, tiesiog mieguistu balsu Nikas.
  — Bet tu įsivaizduok, kokie tie kalnai turėtų būti. O! nuo jų viršūnių net svaigu žvilgtelėti žemyn. Bet, žinoma, giesmė graži. — Ir jau man: — Giedok, dzieduli, kad toks ūpas. Tik va pagalvojau, ar nereikėtų pridėti dar bent metų ar kelių, kurių prireiktų tokiam jubiliejui atšvęsti. Įsivaizduoju stalą kaip kelią — per visą Šklėrių sodžių, apspitusį svečiais ir dainuojantį „Ilgiausių metų linkime“. 
  — Smagu, Galindai, su tavimi šnektelėti. Ir svarbu, kad ne niekus malam. Apie savo jubiliejinę puotą nepagalvojau. Dėkui, mielasis.
2015-07-23 12:34
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą