Rūpintojėlis

Ketvirtadienis, šešiolika penkiasdešimt penkios. Bent jau taip rodė elektrinis laikrodis ant mano stalo. Laikrodžio ekranas drąsinančiai merkė žaliais diodais, tartum ragindamas nepasiduoti, susikaupti ir išnaudoti paskutines penkias darbo minutes. Deja mano galvoje aidėjo visiška tuštuma. Ne tai kad žodžio, kablelio nepajėgiau išspausti. Kai laikrodis mirktelėjęs pakeitė penketą šešetu, nusprendžiau netempti gumos ir sušlaviau ant stalo pažertus popierius į krepšį. Velniop tas keturias minutes.

Gatvė pasitiko pavasarišku alyvų kvapu ir įprastu šurmuliu. Važiuojamojoje dalyje šūkaliojo rikšos ir pypsėjo elektromobiliai. Virš galvos dūzgeno propeleriais registratorius. Vakarinė saulė maloniai šildė ir traukte traukė spjauti į viską ir pasivaikščioti. Iš kitos pusės mano vartojimo sąskaita buvo tokia išsipūtusi, kad braškėjo per kraštus. Minutėlę pasvyravęs ir padūsavęs, pasidaviau būtinybei  ir mostelėjau pirmam papuolusiam rikšai.

Tik ropšdamasis į keleivio sėdynę suvokiau, kaip man pasisekė – tai buvo vienas iš pastaruoju metu ypač retų velorikšų. Taip, žinau, kad ne visi juos mėgsta. Kam greičio permažai, kam vairuotojai prakaitu smirda, o man nė motais – vartojimo koeficientas beveik dvigubas!

– Kur važiuojam? – pasidomėjo gyslotas, įdegęs vairuotojas.

Paskubomis įgrūdęs kortelę į registratoriaus plyšį atsakiau klausimu į klausimą:

– Kiek dar turi šiam vakarui?

– Šešis kablelis tris kė em, – net nežvilgtelėjęs į odometrą atsakė rikša.

Šlovė likimui, kaip tik pakaks.

– Laisvės ir Teisingumo kampas, baras „Trys Ožiukai“.

Rikša krenkštelėjęs užgulė pedalus. Aš atsilošiau sėdynėje ir bakstelėjau televizoriaus jungiklį.



Bare laukė dar vienas malonus netikėtumas. Nežinau, ar aš pasiankstinau, ar kiti vėlavo, bet prie „klubo“ stalo sėdėjo tiktai Ritutė.

– Sveikutė, Ritutėle, – pasilabinau, jausdamas kaip nuotaika taisosi. Ritutė buvo tikra paguoda ir akims, ir sielai.

– Labukas, – šyptelėjo ji atgal, trumpam atitraukdama akis nuo tėvė.

– Kas naujo, kas gero? – pasiteiravau šlepteldamas šalia ir įsmeigdamas akis į tą patį ekraną. Barmenas atnešė įprastinį gėrimą ir pridegtą cigaretę. Ritutė pasislinko arčiau ir pradėjo porinti apie savo dieną. Gėrimas, cigaretė ir pokalbis maloniai stelbė savaitės rūpesčius ir nerimą. Vienas po kito rinkosi „klubo“ nariai. Kaip ir kiekvieną  ketvirtadienį kalbėjomės apie literatūrą, skaitėme paskutinius savo darbus, geresnius lydėjome aplodismentais, blogesnius nušvilpinėjome. Aptarnavimo ir kultūros vartojimas palaimingai tuštino sąskaitas.

Gaila, bet visi geri dalykai anksčiau ar vėliau baigiasi. Pokalbiai pasisuko link kasdieninių rūpesčių. Tėvė jau kelios savaitės klykė apie normų nevykdymą, gamybos perteklių ir valdžios nepaslankumą. Užsimezgė nesibaigianti diskusija apie tėvė vartojimą.  Vieni manė, kad valdžia vėl mažins koeficientus per pusę,  kiti įtikinėjo, jog smogs iš karto trigubai. Vienaip ar kitaip, visi sutarė, jog pasidarys dar sunkiau suvartoti pakankamai kultūros.

Manęs diskusija netraukė, tačiau pašėlusiai nesinorėjo niekur eiti. Juk žengus žingsnį pro duris reikės pačiam sau prisipažinti, jog ketvirtadienis baigėsi. Priešakyje trys niūrios, nuobodžios savaitgalio dienos, be galimybės dirbti, be galimybės kurti ir tik amžinas ekranas prasiblaškymui. Jaučiausi pašėlusiai pavargęs, netikėtai liūdnas ir labai vienišas.

Nulydėjau akimis pro duris išsmunkančią kolegų porelę ir iki skausmo užsimaniau praleisti vakarą žmogiškos būtybės kompanijoje. Pasėdėti, pašnekėti akis į akį, išgerti taurelę ar dvi. Galų gale tą patį tėvė paspoksoti, bet dviese, kartu, ne vienui vienam.

Dorai nepamenu, kaip prisiverčiau išeiti į gatvę. Rikšos nekviečiau. Sliūkinau namo numojęs į bet kokį vartojimą. Žinojau, kad rytoj gailėsiuosi, bet negalėjau prisiversti net ausinko įjungti. Velniop. Rytojus gerokai per toli, kad rūpintis šiandien.

---

Buvau prie pat namų, kai svetima ranka patapšnojo dešinį petį. Krūptelėjęs atsisukau, bet radau tik nakties tamsą ir tuštumą.

– Kvailas tu ir tavo juokeliai kvaili, – pareiškiau ir pasisukau kairėn.

Iš po nutriušusios žalios skrybėlės į mane žvelgė truputį apšepęs, truputį susiglamžęs, truputį murzinas ir labai savimi patenkintas veidas.

– Snusi, niekše, nori man infarktą įvaryti?  – šūktelėjau, ir suskubau paklausti, – užsuksi?

– Jo, – atsakė šis, nepatikslindamas ar pritaria infarktui, ar apsilankymui, ar abiem. Toks jau tas mūsų Snusmumrikas, visada pasiryžęs padėti.

Taip neįmantriai bendraudami bei apsikeisdami draugiškais kumštelėjimais pasiekėme mano būsto duris. Pastarosios atsisakė atidaryti.

– Čia dabar!? – pasipiktinau, užsimojau spirti ir tik tada prisiminiau, – Ak taip, mano svetingumo limitas išsibaigęs. Snusi, parodyk pažymėjimą.

Snusmumrikas paslaugiai kyštelėjo registratoriui benamio pažymėjimą ir durys nenoriai atsivėrė. Na, gal šiek tiek ir perdedu, dėl to nenoriai. Kažkada girdėjau gandą, jog registratoriai negali pakęsti benamių, mat jiems suteikiamos paslaugos skaitosi labdara ir kaip tokia, turi nulinį koeficientą bei išmuša iš vėžių visą buhalteriją. Kvailystė, mano manymu. Mašinos negali turėti nuomonės. Tiesiog kartais norisi tuo patikėti.

Sugriuvome vidun, įsijungė šviesa ir tėvė. Paskubomis sugraibęs pultą išjungiau garsą. Mano svečias nevirškino tėvė, tad nuo seno laikėmės kompromiso – vaizdui taip, garsui ne. Kol aš ruošiau gėrimus, Snusis kuitėsi savo neįtikėtinai archajiškoje kuprinėje.

Ta nelemta kuprinė vos nesupjudė mūsų pačioje draugystės pradžioje. Seniena jau tada turėjo daugiau lopų, suadymų ir susiuvimų, nei kojinių istorijos muziejus, bet Snusmumrikas atsisakė įsigyti naują. Jo nedomino įrodinėjimai, jog gyvename vartojimo amžiuje, kai viską gamina mašinos ir neapsimoka švaistyti laiko daiktų taisymui. Jis net atsisakė pasinaudoti siuvėjo paslaugomis ir taisė kuprinę pats. Pastarasis faktas mane vis dar šiek tiek erzino. Neetiška taip atiminėti darbą, kad ir ką Snusis sakytų.

Netrukus iš užgauliosios kuprinės gelmių pasirodė pakelis lašinių, pakelis duonos ir ryšulėlis šviežių ridikėlių.

– O! Kur gavai? – turėjau omnyje, žinoma, ridikėlius.

– Yr vogt, tik reik žinot kur, – gudriai mirktelėjo Snusmumrikas, ir sukrizeno, pamatęs mano tįstantį veidą, – nežliumbk tiktai, pažįstamas daržininkas davė. Čia netoli, iškart už miesto.

– Daržininkas? Už miesto? – Gal man išgertas alkoholis protą temdė, bet negalėjau net įsivaizduoti, kaip galima suvartoti pakankamai, kad gautum leidimą ne tik kurti, bet ir gaminti.

– Jo. Jis bedarbis. Augina šį bei tą. Žinai, kaip hobį, tik savo vartojimui. Nu ir man duoda, kai užsuku.

– A! – na ir žioplas aš. Aišku, kad tik bedarbis su minimaliu vartojimo limitu gali sau leisti gyventi už miesto. Na ir augina, žinoma, ne pardavimui. Kitaip nebūtų bedarbis, ar ne?

– Nu o tu kaip? Drožti gerai sekasi?

– Drožti? – dievaž perdaug išgėriau, visai galva neveikia, – ak taip! Drožti mečiau. Žinai, laiko daugokokai užima ir šiaip... Žodžiu, pradėjau rašyti. Visai neblogai sekasi, tebūnie pats save pagirsiu. Va, žiūrėk, ką per šią savaitę pripeckiojau...

Pasakojau apie rašytojo karjerą, apie mūsų „klubą“. Citavau savo ir svetimus darbus. Snusmumrikas man porino apie klajones ir nuotykius, aplankytas vietas ir sutiktus žmones. Prisiminėme bendrus pažįstamus ir aptarėme kiekvieno iš jų likimą. Užsisėdėjome iki paryčių. Puikesnės vakaro pabaigos negalėjau net įsivaizduoti.

Taip ir nepasiryžau jam pasakyti, jog mečiau vaizduojamąjį meną dėl labai paprastos priežasties – man nepakako moralinės stiprybės tapti geru skulptoriumi. Nepajėgiau prisiimti kiekvienam kūrėjui privalomos atsakomybės reguliariai naikinti savo kūrinius. Puikiai žinojau, jog žmonija per savo egzistenciją prikūrė tiek meno, kad šiandieną galime sau leisti išlaikyti tik absoliučiai geriausius kūrinius. Suvokiau, jog manieji tikrai nepapuola į geriausių iš geriausių kategoriją, ir vis tiek nepajėgiau atlikti savo pareigos. Nusiritau iki to, kad nepristatinėjau pabaigtų darbų vertinimui. Palikdavau voliotis dirbtuvėse tol, kol juos surinkdavo registratoriaus iškviestas utilizacijos darbuotojas. Laimei, mano kuratorius buvo labai supratingas ir vietoje to, kad atšauktų licenciją, pasiūlė išbandyti kitas  kūrybos šakas. Taip ir tapau rašytoju. Pripažinimo dar nesulaukiau, užtat širdies neskauda, kai kemšu savaitės rašliavas į utilizatorių. Na, beveik neskauda.



Iš ryto vietoje apsimiegojusio Snusmumriko aptikau tik ant stalo paliktą atsisveikinimo dovanėlę: nedidelę papilkėjusio medžio statulėlę, vaizduojančią ant akmens sėdintį senolį, ranka parėmusį liūdnai nusvirusią galvą. Senolio kojos, gumbuoti keliai, liesas liemuo ir net rankos buvo smulkmeniškai išskaptuoti, tik nenugludinti. Galva tačiau labiau panėšėjo į rutulį su apytikriais ausų, nosies ir antakių atsikišimais. Jokių veido bruožų, galinčių nurodyti amžių, bet man nekilo nei mažiausios abejonės, kad ant akmens sėdi senolis. Nes statulėlę išdrožiau aš pats. Ne sukūriau, tik išdrožiau. Labai, labai seniai, dar mokykloje, kai perskaičiau knygą apie senovėje egzistavusį statulų, vadinamų „Rūpintojėliais“ kultą. Taip ir nepabaigiau. Mokytojas atėmė knygą apie Rūpintojėlius bei mano neužbaigtą darbą, ir atskaitė labai piktą pamokslą apie kopijavimo žalą tiek man, tiek žmonijai.

Nežinau, iš kur Snusis gavo nebaigtąją statulėlę. Nežinau, kodėl nusprendė grąžinti menkiausią iš visų mano kūrinių. Lygiai taip, kaip niekada nežinojau, kodėl ir kur jis keliauja, ir kodėl pasirinko vadintis vaikiškos knygelės personažo vardu. Matyt, jam taip reikia. Galbūt kada nors atrasiu laiko perskaityti tą knygelę, ir viskas man paaiškės.

Palikau beveidį Rūpintojėlį styroti viduryje stalo. Net dulkių nenuvaliau.

---

Praėjo savaitė, dvi. Tėvė vis postringavo apie gamybos ir vartojimo rodiklius. Valdžia galiausiai ėmėsi priemonių. Ne, nei tėvė, nei kitų koeficientų nelietė. Keturiomis valandomis sumažino maksimalią savaitės darbo normą. Nuo ateinančio pirmadienio galėsime dirbti ne daugiau kaip po keturias valandas per dieną, keturias dienas per savaitę. Kasdien po valandą mažiau laiko kurti, po valandą daugiau laiko vartoti. Žmonijos labui, be abejo.

Ir vėl buvo ketvirtadienis, ir vėl susirinkome „Ožiuose“, ir vėl skaitėme savo naujausius rašinius. Tik šį kartą neskambėjo juokas ir plojimai, nesišaudėme draugiškomis pašaipėlėmis. Skaitėme paskubomis, be jokio įkvėpimo. Paskui patylomis, kiekvienas įsikniaubęs į savas mintis, maukėme gėrimus net neapsimesdami, jog bendraujame ar žiūrime tėvė.

Pirmasis pakilo seniausias mūsų „klubo“ narys, satyrikas ir poetas. Siūbuodamas, lyg girtas – o gal ir buvo girtas – padėjo ant stalo lapus su paskutiniais kūriniais. Perbraukė ranka veidą, apsidairė ir ištarė:

– Viskas. Išeinu. Į pensiją. Sudie.

Ir išėjo. Ne į pensiją, pro duris. O mes pratrūkome. Kas reikalavo daugiau gėrimo. Kas keikėsi. Kas priesaikavo irgi spjauti ir išeiti. Ritutė kūkčiojo, įsikniaubusi man į petį. Po geros valandos, kai „klubas“ pradėjo skirstytis, Ritutė paklausė:

– Priimsi pernakvoti?

Jausdamas, kaip raudonis užlieja veidą, sumurmėjau:

– Aš mielai, bet, šitą... Mano svetingumo limitas išsibaigęs, negalėsiu apnakvydinti ant kušetės... Pati supranti...

Ritutė pakėlė į mane savo gražias, rimtas, užverktas akis:

– O man ir nereikia ant kušetės.

Argi aš galėjau ginčytis? Gal ir galėjau, bet tikrai nenorėjau.


Nieko tą naktį neįvyko. Nieko ir neturėjo įvykti. Gulėjome tylėdami, apsikabinę, guosdami vienas kitą paprasčiausiu buvimu šalia. Paryčiais iš lėto ir lygaus kvėpavimo supratau, kad Ritutė pagaliau užmigo. Pamažu, bijodamas neatsargiu judesiu pažadinti, išlaisvinau rankas ir atsikėliau.

Ant stalo vis dar stovėjo Snusmumriko palikta skulptūrėlė. Susiradau virtuvės stalčiuje peilį – visi mano skaptukai seniai iškeliavo perdirbimui – ir pradėjau drožti. Pradžioje peilis slidinėjo, medis šerpetojo, bet skiedros gulė ant žemės, o rankos pamažu prisiminė įgūdžius. Šviežio medžio drūžės ant senolio veido bolavo tartum ašarų nuplauta oda.

Drožiau ir pirmą kartą per daugelį metų pasijutau ne tai kad laimingas, bet... Ramus? Patenkintas? Taip, patenkintas. Man buvo nė motais, kad registratorius birzgia perspėjimus apie darbo kodekso pažeidimą. Nė motais, kad Rūpintojėlis bus utilizuotas. Aš išdrošiu dar vieną. O paskui dar vieną ir dar vieną. Naikinkit. Deginkit. Daužykit. O aš drošiu ir lipdysiu. Toks jau esu – tik žmogus, ne tobula mašina.