* * *
Girėnas ir Darius - jie žuvo.
Maža mus šalis – Lietuva,
bet istorija mūsų lakūnų,
teišlieka per amžius gyva.
----------------------------------
Įveikti Atlantą be radijo ryšio,
nors blaškė ir trankė audra.
Be auto piloto, kiek ryžto -
kokia lietuvaičių narsa!
Neliko vietelės net parašiutams,
daugiau, kuo daugiau degalų.
Narsių paukščių skrydžio maršrutu
jie grūmėsi virš vandenų.
Be poilsio, miego - be atvangos...
jų širdys vis šaukė Gimtinėn!
Oranžinė paukštė jau virš sausumos...
na, dar ir: „-Sveika, o Tėvyne! „
------------------------------------
Lietuva nesulaukė savųjų Sūnų...
gal netik sėkmės jiems pritruko,
bakuose visgi buvo dar degalų,
kažkas gal paspaudė mygtuką…
Slenka metai, pasveikina saulė
Šančių kapinėse juos tik pakilus.
Mažą tautą didžiajam pasauly
amžiams garsinę ilsisi tylūs...
* * *
1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. lakūnai pakilo iš Niujorko- Floido Beneto.
Dėkui Autoriui už šiltą, nuoširdų eilėraštį patriotine tema: konkreti išsami informacija puikiai dera su pakiliai emociniu Lietuvos sūnų didvyriško skrydžio išgyvenimu. Į savo išgyvenimus orientuotų poetinių kūrinių gausybėje tokių eilėraščių labai trūksta.
Pagarba.
* * *
Panele Vinja, - su trauka į prozą, kodėl Jums
nenuklydus į ten eilinį rozą? Rudenė neatlaikė...
Suprantu, kad nebeturiu čia ką ginti, neišsilaikiau,
dar kartą atverti savo vartelius...
-------------------------------
Ji paprasta, svajojanti poetė,
Iš savo sielos, iš gelmių,
Kaip ryškiu, fakelu-eilėmis,
Ji skleidė meilę tarp žmonių.
Gal apie savo tyrą kančią
Ar ją išdavusias akis.
O gal rudens spalvingą grožį,
Savo eilėse dar rašys.
Gal tik sapne ji laimę matė,
- Pasaulis neidealus.
Net iš delnų ji gert mokėjo,
Kai lydavo žvaigždžių lietus.
O ten...užsibarikadavę...
Patyčiomis, kuolais ginkluoti,
Žvaigždėm blizgučiais apsikarstę,
Viena mintis – tik kritikuoti!!!
O jinai rašė, ji poetė
Vis laukdama...deja, deja,
Patyčių saitas tam ir skirtas
Pagirt, pamokyt nevalia.
--------------------
Idealus – postmodernizmas.
Pavėpę, mastome, o kas...
Ar Mocartas, (kaip Jūs) sutiktų,
Palikt tik pusines natas?
Akis palikti be blakstienų,..
poezija palaipsniui - suprastėjo,
be paukščių medžiai jau nuogi
- pagazdinai, jie nuplazdėjo...
Mirtis paprastai sureikšminama lyrikoje kaip baugus, tragiškas įvykis. Tačiau čia minimi realūs istoriniai vardai, įvykiai. Tai nėra blogai, gal net sveikintinas dalykas. Bet reikėtų paieškoti gal kiek kitokios minčių išraiškos, kad nesijaustų tokio savotiškai ,sakyčiau, banalumo. Beje, ritmingumas šlubčioja. tad geriau jo būtų atsisakyti ir galbūt vertėtų rašyti paprastu verlibru. Sėkmės.