Rašyk
Eilės (72420)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







„Gražus sutinku, bet gražus vyras jau kaži kas nedoro... “
                                                                                                                                                                                          (J. Kunčinas)

Tai ką matau, vadintis turėtų pagiringas portretas.
Įdėmiai į jus žvelgiantis iš portreto, apsiblaususiomis, gal tiksliau apibudinus būtų - išblukusiomis akimis. Kažkada buvusiomis ryškiai melsvomis, dabar melsvumas pavandenijęs, toks lyg mėlyna akvarelė būtų per daug atskiesta vandeniu.
Atidžiau įsižiūrėjus į tas akis, galima būtų konstatuoti, kad akys yra bereikšmės, tai yra jose neatsispindi joks jausmas, na, gal truputį liūdesio, pagardinto vienatvės šešėliu ir tas dvigubas ingredientas tarsi stebina patį mūsų stebimą portretą.
Nuostabą perteikia, truputį aukščiau kilstelėtas dešinės akies antakis, o kairioji akis lyg ir nenatūraliai prismerkusi, bet kiek nenatūraliai, jums galėtų pasakyti tik šio veido žinovas, ar savininkas.
Akių vokai lyg ir nenatūraliai pabrinkę ir spaudžia užgulę blakstienas taip, kad jos vos matosi ir galvoju, kad toks žvilgsnis galėtų vadintis – sunkiu. Nors gal visa tai ir labai natūralu portretui yra.
Antakiai laužti nuo pusės žemyn. Ir ką tai sako?
Man atrodo, kad nieko, yra kaip yra, nors iš tikrųjų, tai daug ką pasako, gali net pradėti kapstytis po portreto genus norėdamas atkasti kokias nors azijas ar fino – ugrų ar ugro – finų liekanas, o kam reikia liekanų, jeigu visi nori visumos?

Nosis, iš apačios žiūrint, atrodytų, kad yra didelė, o iš tikrųjų, nei iš profilio, nei iš priekio tokia neatrodo. Tada iš karto kyla klausimas, o kam žiūrėti iš apačios?
Ar tam, kad atrodytų didelė, ar turint kitą kokį, pažinimo tikslą?
Žinovas pasakys, tam, kad galėtum pasakyti, jog į apačią nosis praplatėja, todėl ir atrodo iš apačios žiūrint platesnė.
Iš apačios žiūrint, matosi keli plaukai abiejose šnervėse, reiškia portreto savininkas gali būti truputį apsileidęs arba tiesiog jautrus skausmui ir tuos plaukelius išsirausto netyčia, krapštydamas iš šnervių snarglius, ar šiaip, užėjus norui pasikrapštyti po nosį.
Juk tai natūralus noras, o jeigu dar suniežti.
Iš viršaus žiūrint į nosį matosi porą melsvų kapiliarinių siūlelių ant dešinės šnervės, išsiplėtusių odos porų skylučių, dar plaukelių įvairių, o gal ir inkštiras vienas kitas, daug ant nosies viršaus yra visokių detalių, tik bijau, kad juos taip smulkiai lesiojant gali išvarginti akis ir iki portreto visumos nebepasikapstysi.

Toliau slenkant žvilgsniui portretu užkliūva ausys.
Užkliūva, ne todėl, kad būtų atlėpusios, ar kokios nors neįprastos formos.
Ar nėra tekę matyti neįprastos formos ausų? Žinoma, kad yra tekę, ir labiausiai per futbolo čempionatus, vienu metu net galvojau, kad futbolo žaidėjų selekcininkai turbūt pagal ausų formą atrenka būsimąsias žvaigždes, nes kuo ausų forma įdomesnė, tuo žaidėjas geresnis. Netikite, pažiūrėkite į žaidėju ausis, pavyzdžiui, kai skamba valstybių himnai Taigi, mūsų portretas ne futbolo žvaigždės.
Čia ausys buvo „savo vietoje“, ne per didelės, ne per mažos, tiesiog tiksliai tiko prie kaukolės ir jų atlėpimas buvo toks „standartinis“, kai nekrenta į akis, ir nekyla mintis apie žmogaus kilmę iš beždžionės, ar pagaliau kokį sportinį užsiėmimą.
Ausyse styroje po keletą „tylos gyvaplaukių“, kaip kažkas sakė, išaugančių, todėl, kad žmogus ilgai gyvena tyloje, žodžiu nesinaudoja tuo savo organu pagal paskirtį.
Nesąmonė žinoma, bet pastebi, kad kairėje ausyje dviem plaukeliais daugiau negu dešinėje, todėl pagalvoji, kad tas portretas ko gero yra kairiarankis ir aplamai pas jį kairieji organai yra labiau išlavinti ir nualinti, kaip kitaip, jeigu kairiarankis.
Toliau, žvilgsnis užkliūva už plaukų ir nenustemba, kad portreto plaukai ties smilkiniais yra gerokai pražilę, o viršugalvyje taip pat gerokai praretėję, nes aiškiai matosi plikė, ar kaip sako moterys – šviečia plikė.
Bet portreto tas aiškiai nejaudina, nes plaukus jis šukuoja ir toliau į viršų, šiaušia juos, dar labiau atverdamas tai, apie ką buvo kalbama ką tik. Portretas, atrodo net mėgaujasi savo mažėjančiu plaukų kiekiu, nekreipdamas dėmesio į tai, kad prakaito ir lietaus lašai greitai teka žemyn į akis ar ant sprando, ar už ausų, ko anksčiau nebuvo pastebėjęs, o dabar tie procesai, kartais erzina.
Žvilgsniui slystelėjus iki smakro, reikia nusivilti ir bandyti spėti, koks tas smakras turėtų būti?
Nes jį slepia barzda, kurios plaukai, skirtingai negu galvos yra tankūs ir garbanoti, pražilę į šonus taip, kad iš toli žvelgiant į portretą gali pagalvoti, kad tai koks nors estetas, kuris netingi išsiskutinėti dryžius ant barzdos ir vaidinti labai stilingą portretą.
Virs putlios viršutinės lūpos, ūsai, jie jungiasi su barzda įrėmindami burną, paslėpdami riebalus po smakru.
Beje, apatinė lūpa irgi putli, apie tokių lūpų savininkus sakoma, kad jie turi kažkokio gašlumo, ar tiesiog yra gašlesni, žinovai taip pat teigia, kad putlių lūpų savininkai yra geriau negu siaurių, kaip vilnonis siūlas lūpų turėtojai, nes pastarieji yra gašlūs iškrypėliškai, ar net sadistiškai, be to pastarieji su moterimis yra grubūs, o storalūpiai švelnūs.
Bet portretui tai nėra aktualu, jo lūpos yra nekaltai putlios. Va kaip, net „nekaltai putlios“, o gal „nekaltai gašlios“.
Štai koks geras pastebėjimas, o iš kitos pusės, kas čia blogo, jeigu portretas yra gašlus, jeigu tai jam yra „ant veido parašyta“, vadinasi jis yra atviras (nors ir prie prievartą), jam nereikia nieko slėpti (nes nepavyks), nebent užsiaugintų ūsus ir barzdą tokius, kaip koks F. Engelsas ar Sėkla.

Tačiau vis dar niekaip nepagaunu portreto visumos.
Užmetu žvilgsnį į kaktą.
Aukšta, bet jau paaukštinta nuplikimo, plaukai jau kokį centimetrą „pasitraukė“, bet portreto kakta stati, ne nuožulni, o tai turėtų reikšti protingumą, homo sapiens sapiens kilmę, ne kokio ten kito protėvio su nuožulnia kakta. Pavyzdžiui šito neandertaliečio, kuris buvęs aukštas kaip krepšininkai ir stiprus kaip mūsų galiūnai.
Kaklas mažiausiai įspūdingas, nors ir storas, jei norite dar ir riebus. Gal dėl to portretas neįsižeis, nors už teisybę ne tik portretai įsižeidžia. Tokio kaklo, atrodo, lengvai nepasukinėsi kur nori, toks kaklas galvą pasuks ten kur reikia ir be reikalo nesivargins pats ir nevargins galvos ant pečių.
Tačiau portretas nereaguoja niekaip į mano pastabas, nes jis matyt kantrus.
Pagalvoju, kodėl pirma mintis apie portretą buvo – „pagiringas“?
Gal mane apgavo tie du šešėliai bejausmėse akyse, truputis liūdesio ir vienatvės?
Bet, tai klasikinis žmogaus žvilgsnis, prieštarauju aš pats sau, reiškia, nieko aš čia neįžvelgiau tose akyse, bet kodėl pagiringas?
Žinoma, yra pateisinimas ir tam pirmam sakiniui, tai pirmai minčiai.
Raukšlės.
Tik dabar pamačiau portretui raukšles, jų daug apie akis, tai emocinės, juoko raukšlės, nors gal portretas yra neprimatantis ir dažnai į pasaulį žvelgia, kaip Clint‘as Eastwood‘as vesternuose, prisimerkęs, iš čia ir tos visos raukšlės.
Kaktoje horizontales raukšles kerta viena vertikali, beveik per patį vidurį raukšlė, pasibaigianti dviem atšakomis apžabojančiomis nosį ir pasislepiančiomis į akiduobes. Ta raukšlė – susimąstymo, ar mąstytojo raukšlė, nors koks nors Protagoras gal ir paprieštarautų sakydamas, kad tai gali būti viso labo sutrikusių, užkietėjusių vidurių suformuota raukšlė, nuo ilgo sėdėjimo ant naktipuodžio (Protagoro versija) ir stenėjimo, susirūpinus, pavyks šį kartą ar ne. Tokias mintis, savaime suprantama, mąstymu nepavadinsi.
Tik ta raukšlė į viršų kildama nepasiekia kaktos vidurio, užlinksta truputį į kairę (vėl į kairę...) ir dingsta. Nuo jos į kairę ir į dešinę yra dar bent po porą tokių dar neryškių vertikalių raukšlių, o kokias jos funkcijas atliekant atsirado sunku pasakyti, nes tai greičiau pagalbinės raukšlės tai centre esančiai.
Horizontalios raukšlės eina bent jau keturiomis – šešiomis eilėmis, o tai jau rodo tik viena  portreto amžių, čia nieko neapgausi. Penktas dešimtmetis be jokių abejonių.
Bet portretas atrodo nelinkęs amžiumi ką nors apgaudinėti.

Reikia vis tik visumos.
Kaip ją „pagauti“ portrete?
Gal reikia pasekti, o kur žiūri portreto akys?
Žinoma, tada bus galima suprasti visą portreto prasmę.
Tai padaryti įmanoma tik susikeitus vietomis su portretu.
Stoju prie veidrodžio ir pradedu viską iš pradžių.
Tai ką matau turėtų vadintis „pagiringas portretas... “
Toliau jau viską praėjome, dabar akys.
Taip, vakar būta Bakcho soduose, akivaizdu ir man kažkas nepatinka su raukšle, kuri yra dešinėje pusėje, prie dešinės akies, ten kur šakojasi ta vertikalioji centrinė raukšlė, kur jos atšakos „nubėga slėptis“ į akiduobes ir tampa nematomos.
Žinoma, iš dešinės pusės „pajudėjusi“ nauja raukšlė tame atsišakojime dabar nori įrėminti viršuje mano nosį, dabar atrodysiu kaip koks klounas su pridėta nosimi, nes aiškiai matysis nosies viršus ir apačia (o iš apačios gal atrodys dar didesnė?)
Vakar tos raukšlės nebuvo.
Ne, tikrai nebuvo nes žiūrėjau su specialiu veidrodžiu, kuris didina vaizdą.
Štai kodėl portreto akyse yra tie du atspalviai tie du sumišę jausmai, bejausmiame, pasižiūrėti veide, atradusiame dar vieną, naują raukšlę.
Toje vietoje dar visai be ryšio atėjo į galvą A. Čechovo eilutė apie Aną Sergejevą, jos jaunystę, kuri tame epizode buvo vertinama Gurovo: „... buvo jaudinanti, nuo jos dvelkė tyras naivios, mažai gyvenusios moters padorumas... “
Metu dar kartą žvilgsnį į portretą: „... buvo lengvai sumišęs, nuo jo dvelkė vakarykščių išgertuvių visai netyras nors ir naivus, gerokai pagyvenusio vyriškio padorumas, pripažįstantis faktą, kad atsirado dar viena raukšlė portrete, nuo ko pasijuto dar vienišiau ir liūdniau... “ Tik niekur nesimatė tos čechoviškos pilkos ilgos tvoros su vinim ir kaip Gurovas negalėjai pasakyti, „kaip nebėgsi nuo tokios tvoros“.
Kaip nebėgsi nuo tų portreto akių, jos vis tiek tave pasivys, nes pastoviai esi priverstas žiūrėti į portretą, tik ne visada gali pasakyti į kieno dabar akis žiūri.
2015-07-08 11:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2015-07-10 21:55
Pranas
Portretas, na, labai jau išblusinėtas. Matyt, reikėjo  man, skaitančiam, labiau susikaupti į pabaigą, ko nesugebėjau padaryti. O va literatūrinė kalba kaip reta. Gardu gerklėje buvo.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą