***

betono sienos sutrūkę
ir senamiesčio grindinys
žvilgantis
tūkstančių prisilietimų nugludintas
metų metus
lietaus šaltų lašų plautas
skamba varpai
gal mirė kas, o gal tuokias
iš kur mums žinot
gaivi rasa
tyliai langus bučiuoja
šiek tiek šurmulio
paklydę rytmečio sielos
amžinai besiblaškančios
ieško to, ko nepametė
ieško ten, kur niekad neras
pirmi spinduliai
palengva kylančios saulės
sekundei
viskas sustoja
nėra nei dabar
nei vakar
nei rytoj
nėra skausmo
ir pavargusių akių
yra tik miestas
amžinas
ramus
nenuilstantis, alsuojantis
gyvas