Aš

Mano rankos dega,
Liepsna šalta, kaip ledas,
Lengva lyg vidudienio vėjas,
Juodesnė nei pati tamsa.

Mano veidas baltas,
Net saulė prieš jį nublanksta,
Šviesesnis už pačią šviesą,
Tik jo šviesa negyva.

O mano širdis akmeninė...

Toks aš esu,
Toks ketinu būti,
Toks gimiau ir mirsiu,
Ir nieks to nepakeis.

Net mirtis,
Kuri ateis...

Kai verksit jūs, aš juoksiuos,
Juoku, skambesniu, nei angelų,
Ir kraupesniu, nei pragaro baidyklės,
Aš juoksiuos, nes aš tai galiu.

Aš neverkiu ir nekenčiu,
Ir viskas tobulai sutvarkyta,
Bet jūs juk tik tiek ir tematot,
Pabandykit atrast pusę kitą.

Gal jau greit bus gaida paskutinė...

Ir tada išsilies kraujo upės,
Ir užges žvaigždės dangaus aksome.
Likimo ratas bus vėl apsisukęs,
Ir niekas to nepakeis.

Net pabaiga...
Nes ji taip ir neateis.