Santeklių mergelė

Seniai seniai, gal net prieš porą šimtų metų, ant pat Ventos kranto, gražiame mediniame, alyvų ir jazminų apsuptame Santeklių dvare, gyveno mergelė. Ji nebuvo dvaro panelė, o tik paprasta piemenaitė. Tėvų ji neturėjo, buvo našlaitė, tai tame dvare ir gyveno visą laiką, nebūdavo jai kur grįžti, čia jos namai ir buvo. Algos negaudavo, tik pavalgyti ir vieną kitą drabužėlį, tuo ir tenkinosi. Ne tokio gyvenimo ji norėjo, bet niekam to nesakė, slėpė giliai savyje pyktį ir net neapykantą visiems namiškiams, o labiausiai – senajai poniai. Neskriaudė jos ponia, bet ir nemylėjo. O piemenaitė norėjo meilės – kaip ir kiekvienas gyvas sutvėrimas.

Vaikštinėdavo mergelė pavenčiais, kai tik laisvo laiko turėdavo, o ypač mėgo vasaros vakarais sėdėti ant upės kranto ir žiūrėti į tekantį vandenį, vis svajodavo – kad taip nuplaukčiau tuo vandeniu, iki pat jūros, ir dar į užjūrius, va ten tai bent gyvenčiau... Norėjo ji gražaus gyvenimo, būti tikra panele, tokia, kokios kartais per Jonines ar kitas šventes atvykdavo į dvarą – išsipusčiusios, kvepiančios, šiugždančiomis suknelėmis, visą laiką besikvatojančios. Ir gražūs ponaičiai prieš jas tik lankstosi... Net pravirkdavo kartais slapčiomis piemenė, iš tolo žiūrėdama į šį jai nepasiekiamą gyvenimą.

Šitaip kartą jai bevaikštinėjant Ventos pakrante, tik šast ir atsitrenkė tiesiai į glėbį kažkokiam vyriškiui, netikėtai pasirodžiusiam iš už krūmais apaugusio takelio posūkio. Mergelė net sušuko išsigandusi.
-Nesibaimink, gražuole, nieko tau nepadarysiu, - netikėtai maloniu balsu prakalbo vyriškis. Piemenaitė, jau nurimusi, pažvelgė į jį – tai būta ne seno vyro, o jaunikaičio, ir dar kokio... Gražus, spindinčiais aksomo rūbais, juodomis, net švytinčiomis, akimis. Gudri šypsenėlė, dailūs paraityti ūsiukai, baltas katiliukas ant galvos, juoda lakuota lazdelė auksiniu bumbulu. Ir iš kur čia toks atsirado? Matyt, atvažiavo paviešėti į dvarą.

Mergaitė įsidrąsino, ir įsišneko su tuo ponaičiu. Jis papasakojo, kad gyvena anapus Ventos, kažkokiame dvare, apie kurį ji nė girdėjusi nebuvo. Ten, anuose miškuose, mano rūmai. Ką tu kalbi, ten juk pelkė – didžiulė Kamanų pelkė, ir nieko daugiau – nustebo mergelė.
Tu nieko nežinai, tai ten ir slepiasi mano rūmai, niekas jų nežino, bet jie labai gražūs, kai ten apsigyvensi, pas mane, tai niekur nebenorėsi išeiti.

Mergelė ir patikėjo – na kurgi nepatikėsi, kai gražus jaunikaitis kalba, ir dar tokiu saldžiu balseliu.

Taip pat prisipažino vaikinas, kad kritusi ji jam iš karto į akį, ir dar daug visokių gražių žodelių prikalbėjo. Niekada iki šiol mergelė tokių žodžių nebuvo girdėjusi, tai kone ištirpo iš laimės, būtų ėjusi su tuo vaikinu kaži kur, kad tik būtų pakvietęs.

Nuo tol susitikdavo ji su juo kone kas vakarą toje pačioje vietoje, ant Ventos kranto, ties pačia malūno užtvanka. Suprato mergelė, kad vaikinas nė neina į dvarą, bet tas jai ir patiko – vadinasi, tik jai ponaitis dėmesį teskyrė. Na, galų gale ėmė ji tą vaikiną ir įsimylėjo – kitaip ir negalėjo būti.

Kartą pakvietė ji vaikiną kur nors kitur nueiti – kiek galima vis ant tako stoviniuoti. Jis ir sako – dabar čia būkim, paskui aš tave nuvesiu į tokią vietą, kur niekas nė būti nėra buvęs. Ir dienos šviesoje nė karto nematė piemenaitė ponaičio – vis vakare ir vakare, Saulei jau nusileidus. Jis kartą taip ir pasakė - man Mėnulis labiau patinka, jis – mano Saulė. Bet neklausinėjo pernelyg ji jo – patiko vaikinas toks, koks buvo, o kad paslaptingas, tai tuo dar labiau traukė.

Patiko jai ir tai, kad vaikinas ją vis girdavo ir girdavo, o labiausia dėl to, kad ji esanti ryžtinga ir užspyrusi, ir kad nenusileidžianti senajai poniai. Tas nebuvo tiesa, iš tikro nedrįsdavo piemenaitė poniai niekad prieštarauti, bet patiko jai tokios pagyros. Kartą ir sako jai tas ponaitis – ta ponia bjaurybė, įrodyk savo tvirtą būdą – išrauk jos mėgstamiausią rožės krūmą ir įmesk čia atnešusi į upę. Mergaitė net nustėro – kaip gi taip, kodėl ji turi rožę išrauti, juk tas krūmelis ir jai labai patiko. Na tai tu ne mano mergina tada esi – tarė nusivylęs jaunikaitis. Kad taip, tai iš karto, nė nelaukusi, nubėgo mergaitė į sodą, išrovė rožės krūmą ir atnešusi prie vaikino įmetė į upę. Va dabar tu mano mergina – tarė patenkintas ponaitis. Net saldu krūtinėje mergaitei iš malonumo pasidarė.

Kitą kartą liepė jis jai vargšę moteriškę-elgetą išvyti, kuri kartas nuo karto ateidavo išmaldos. Ponia šelpė visus vargetas, o ponaitis pasakė, kad nėr čia ko – tegu patys duoną pelnosi. Piemenaitė nenorėjo to daryti, bet vaikinas užsispyrė ir gan – išvyk ir išvyk. Na ir išvijo, net baisiausiais žodžiais nelaimingą moteriškę plūsdama. Labai jau nesmagu pasidarė piemenei, kad taip pasielgė, net širdį spaudė, bet ponaitis susitikęs tik pagyrė ją, visokiausių meilių žodelių prikalbėjo, tai vietoj sopulio širdy pasaldėjo. Jis jai ir sako – tu dabar visai mano mergina, nebe tokia, kaip anksčiau – ištižusi, dabar tu ryžtinga, ir drąsi, ir gražuolė, ir t. t. ir t. t.

Galų gale jis jai sako – kad atneši bjauriosios ponios aukso žiedą, tai jau visai mano būsi, ir aš tave pasiimsiu į savo dvarą, ir vesiu tave, auksu sidabru apipilsiu, kas dieną vis kitomis suknelėmis vilkėsi, juodbėriais žirgais kinkyta karieta važinėsi, dangiškus migdolus valgysi ir t. t. ir t. t.

Taip piemenaitė ir padarė – naktį, kai visi buvo sumigę, įsliūkino atsargiai į ponios miegamąjį, kur ji dėžutėje užrakintas brangenybes laikė, susirado raktą nuo dėžutės – ponia jį prie savęs laikė, ant kaklo pasikabinusi, bet taip saldžiai buvo įmigusi, kad nieko nė nejautė. Baisu buvo merginai, bet noras ištekėti už to gražaus jaunikaičio buvo žymiai didesnis už bet kokią baimę.

Kai atnešė ji aukso žiedą, tai jaunikaitis net švytėjo visas, apimtas melsvos šviesos. Čiupo jis tą žiedą, sviedė vandenin ir sušuko – va dabar jau ratas užsidarė! Nesuprato piemenaitė, ką tai reiškia, bet jai tas ir nerūpėjo – norėjo tik ji kuo greičiau su savo mylimuoju vykti į tolimą nuostabųjį dvarą, kur žirgai, suknelės, migdolai ir auksas sidabras.

Tik pakilo didžiausias vėjas, apsiniaukė, ir ponaitis nusikvatojo visu balsu. Šiurpas nukratė mergaitę nuo tokio juoko, bet vis vien nori su juo būti. Ir staiga mato piemenaitė – vaikinas jau anapus Ventos, ir kviečia ją paskui – sako, eik užtvankos pylimu, dabar vanduo nusekęs, ir pereisi upę. Baugu buvo merginai, bet ryžosi – eina ji eina tuo pylimu vos nepaslysdama ant šlapių akmenų, o vaikinas kitame krante visas šviečia melsva šviesa ir vis šaukia ją. Ir atrodo jai, kad tas pylimas nesibaigiantis – rodos, jau čia pat kitas krantas, bet ji vis eina ir eina. Tik staiga pakilo upėje didžiulė juodo vandens banga ir nusirito per pylimą, nublokšdama žemyn vargšę mergelę.

Pasigedo jos dvare tik kitą dieną, ieškojo, ir tik po kelių dienų atrado jau ties pat Viekšniais – nuskendusią.

Ir nuo to karto kas septinti metai septinto mėnesio septintą dieną lygiai vidurdienį upėje pasirodo pana su pinigų skrynia, sėdinti ant skrynios krašto, kojas nuleidusi į vandenį, besišukuojanti ilgus plaukus (plaukai net vandenyje mirksta - tokie ilgi). Niekas nežino, kaip tą paną išvaduoti. Bandė ir kunigą kviesti, velnią iš merginos išvyti, bet veltui. Praeina septyni metai, ir vėl ją galima Ventoje ties pat buvusiu Santeklių dvaru išvysti.